Tačiau tai – tik viena cirko dalis. Kaip pasakytų oro akrobatas Konstantinas Kosovecas, šiandien cirkas yra ne tik tradicinis vaizdas, kuriame išvysime žonglierių, klounų ir gyvūnų pasirodymų. Naujajame cirke atsiveria visai kitokios galimybės su kur kas gilesnėmis interpretacijų galimybėmis.
Konstantinas (32 m.) yra cirko atlikėjas, oro akrobatikos bei akrobatikos ant stulpo mokytojas, šiandien laikomas vienu profesionaliausių savo žanro atlikėjų Lietuvoje. Apie pasirinktą menininko kelią, kuriuo eina jau dvylika metų, ir artėjančią spektaklio premjerą Vilniuje jis sutiko pasikalbėti su portalu lrytas.lt.
– Įvairūs projektai Lietuvoje, Belgijoje, Izraelyje, Ispanijoje, Vengrijoje – ši vasara jums buvo labai intensyvi. Atstovaujate Lietuvai įvairiuose festivaliuose, mokote ir kitus, o nuo ko viskas prasidėjo?
– Pradėjau iš lėto ir pradžia buvo gana vėlyva – 20–21 metų. Paauglystėje nuo 16 metų lankiau aikido, įgijau tam tikrų įgūdžių. Vėliau susidomėjau žongliravimu ir ugnies šou.
Tuomet po poros metų supratau, kad turiu daugiau dirbti su savo kūnu: nemokėjau tinkamai judėti, šokti, neturėjau reikiamų pagrindų, tad pradėjau ieškoti akrobatikos užsiėmimų. Pirmiausia radau kapueiros pamokas. Jos mane išjudino, dar po metų radau ir ėmiausi šiuolaikinio šokio pamokų ir oro akrobatikos.
Ugnies šou programą pristatydavome per vestuves, įvairius renginius, subūrėme komandą ir ėmėmės darbo. Pasisekė, nes to ėmėmės prasidėjus tokio tipo šou populiarumo bangai.
Prieš 8 metus įsigilinau į žongliravimo meną, juo Lietuvoje vis dar profesionaliai užsiima palyginti mažai žmonių, tad ilgainiui ėmiau pats važinėti į užsienio šalis ir to mokyti kitus. Oro akrobatika, kuria daugiausia užsiimu dabar, susidomėjau visiškai netyčia, keliaudamas nuo vieno užsiėmimo prie kito ir gilindamas savo žinias.
– Tai tikslingai gyventi iš oro akrobatikos nesiekėte? Turėjote kitų darbų?
– Turėjau keletą pašalinių darbų, tačiau pagrindinė mano veikla buvo studijos. Studijavau programavimą. Žinote, kaip būna, – viena veikla vystėsi ir judėjo į priekį, kita po truputį slopo... Tuomet patyriau tuos esminius momentus, kai reikėjo rinktis. Apsispręsti prireikė net kelerių metų.
– Apsispręsti, kad būsite oro akrobatas, o ne programuotojas?
– Taip. Ir kad būsiu oro akrobatas, o ne žonglierius.
– Ir taip lengva ranka šiandien perspektyvią specialybę išmainėte į artisto karjerą?
– Mano šeimoje yra ne vienas programuotojas, tad programuotojų darbo virtuvę mačiau iš arti ir žinau, kad tai – labai daug streso kelianti profesija. Kita vertus, akrobatika tapo mano aistra, kuriai negalėjau pasipriešinti.
Kurį laiką netikėjau, kad galiu ko nors pasiekti tapęs akrobatu, nes nesimokiau to nuo vaikystės. Kūną pripratinti prie krūvio nebuvo lengva.
Apsispręsti man padėjo pusmetis, kurį praleidau Kijeve. Ten treniravausi su Kijevo Ugnies teatru ir CSKA cirko centre.
Į Vilnių grįžau po traumos, man turėjo atlikti peties operaciją. Po jos mėnesį negalėjau treniruotis. Turėjau laiko pamąstyti apie gyvenimą. Tada ir supratau, kad čia mano keliai su programavimu išsiskiria.
Studijų nebaigiau ir nemanau, kad grįšiu ten. Dabar esu pradėjęs vesti akrobatikos pamokas kitiems. Atradau terpę judėti pirmyn šioje srityje, galiu užsidirbti, todėl žvalgytis atgal neplanuoju.
Man tiesiog fiziškai reikėjo patikėti savimi. Tai buvo labai reikšmingas žingsnis, nes mano gyvenime nebeliko vietos blaškymuisi, iš karto pats ėmiau pastebėti kur kas didesnį progresą. Ėmiau cirką suvokti kaip meno šaką. Suvokiau, kad tai gali atrodyti visiškai kitaip.
Studijas planuoju pabaigti, kai ateis tinkamas laikas, bet tai būtų jau nebe programavimas. Beje, nepaisant to, kad su tuo nedirbu, matematinis mąstymas labai praverčia ir dabar.
Nors mane šiandien labiausiai domina oro akrobatika, visos kitos disciplinos irgi lieka aktualios, tai labai praverčia kuriant spektaklius, kur kartais net būna sukuriami unikalūs įrankiai ir reikia juos greitai suvaldyti.
– Ką laikote savo guru – pirmuoju mokytoju, atvedusiu jus prie to, ką veikiate šiandien?
– Vieno tokio nėra, tačiau man labai pasisekė, nes per savo gyvenimą esu sutikęs ne vieną nuostabų mokytoją. Esu dėkingas savo pirmajam aikido ir kapueiros mokytojui Vilenui Moreno, šiuolaikinio šokio mokytojai Jekaterinai Deineko, oro akrobatikos mokytojai Daivai Puškoriūtei.
Meno šaka, kuria užsiimu, labai kompleksiška, todėl vienų dalykų išmokstu iš vienų, kitų – iš kitų žmonių. Mokytis aš nebaigiau ir nežinau, ar šis procesas baigsis.
Vėliau akrobatikos paslapčių mokiausi iš kaskadininko Leonido Kotiko, o šokio – iš Linos Puodžiukaitės. Ir su Jekaterina, ir su Lina buvome pastatę po kelis spektaklius, kurie sujungė šokį ir cirką, o viename – net operą.
Dabar vis daugiau mokausi iš mokytojų iš užsienio, važinėdamas pas juos arba festivalių metu Lietuvoje.
Labai džiaugiuosi, kad Lietuvoje vyksta du naujojo cirko festivaliai, kurie kviečiasi mokytojų iš įvairių pasaulio šalių. Iš tokių mokytojų mano gyvenime, ko gero, daugiausia pakeitė Roberto Magro. Tai nuostabus mokytojas, jis cirko pasirodymuose moko kurti metaforas ir griauna stereotipus, kad cirkas yra tik vaikams. Su šiuo profesionalu dirbome kartu jau tris kartus, tikiuosi, kad mūsų bendravimas nesibaigs.
Dar vieną stiprų postūmį man davė „Menų spaustuvės“ organizuojamas Naujojo cirko savaitgalis, kuriame pirmą kartą dalyvavau prieš aštuonerius metus. Ten pamačiau, kad cirkas yra ne tik renginiai, ne tik tradicinis vaizdas su gyvūnais, klounais ir akrobatais. Cirkas yra iššūkis. Iš tiesų istorijos knygoje radau puikią citatą: „Cirkas yra žmonijos meilė iššūkiams, paversta menu.“ Mane traukia naujojo cirko estetika, intelektualumas.
Džiaugiuosi, kad man yra tekę mokytis iš tokių profesionalų kaip Corinne Linder, Roberto Magro, Antonia Ruiz, Gabrielis Tramullas ir kitų. Mokytojų vardų yra daug ir jų vis daugėja.
– Šiuo metu labai daug klausimų kyla dėl cirko gyvūnų. Jūs renkatės vadinamąjį etišką cirką?
– Nesu prieš tradicinį cirką, tai geras reiškinys, kai viskas vyksta profesionaliai. Kaip žiūrovui, man gyvūnų pasirodymai nėra įdomūs. Taip, iš tiesų kyla klausimų, kaip tam tikrose vietose su gyvūnais yra elgiamasi, tik turime nepamiršti, kad mes vis dar turime zoologijos sodus ir gyvūnų parodas, kur kyla panašių klausimų.
– Kaip tavo artimieji ir antroji pusė reagavo į jūsų pasirinkimą atsisakyti stabilias pajamas suteikiančio darbo ir pasirinkti cirko artisto karjerą?
– Įvairiai. Šeima į mano pasirinkimą žiūrėjo skeptiškai, bandė atkalbėti, tačiau kai rezultatai tapo apčiuopiami, o aš pareiškiau, kad kitaip nebus, jiems nieko kito neliko, tik palaikyti mane. Tuomet dar atsirado pamokos, kurios ėmė duoti nuolatinių pajamų.
Tiesa, oro akrobatikos pamokų kol kas pats vedu ne itin daug. Tarptautiniame gimnastikos centre vedu pamokas suaugusiesiems. Džiaugiuosi, kad atsirado ši vieta treniruotėms, nes anksčiau pats treniravausi net be čiužinių Vilniaus universiteto sporto salėje Saulėtekio mikrorajone.
O draugė... Bėgo laikas, keitėsi interesai, vieni santykiai baigėsi, užgimė kiti. Su dabartine gyvenimo drauge esame scenos partneriai. Tačiau apskritai visuomenei nemažai dalykų teko įrodinėti ir dar, manau, teks.
– Pavyzdžiui?
– Praėjusiais metais dalyvavau viename televizijos projekte, tad teko susidurti su nuomone, kad oro akrobatika ant juostų – moteriškas užsiėmimas.
– Vadinasi, pagrindinis pragyvenimo šaltinis jums šiuo metu yra pamokos? Žinau, kad vedaet ne tik akrobatikos, bet ir akrobatikos ant stulpo (angl. pole dance) pamokas. Kaip ši veikla atsirado jūsų kelyje?
– Taip, pamokos duoda stabilių pajamų, tuomet yra dirbtuvės, spektakliai, įvairūs renginiai. Šią vasarą sukūrėme 20 minučių programą vaikams, pasistačiau 6 metrų aukščio laisvai stovinčią piramidę, ant kurios ir dirbame. Mane labai džiugina, kad daugėja kūrybinės, meninės veiklos, iš kurios galima ir išsilaikyti.
O pole dance pamokas taip pat vis dar vedu. Pamačiau vaizdo įrašą, kuriame ant stulpo šoko vaikinas. Man patiko jo stilius, jis buvo visiškai kitoks, nei galbūt esame įpratę matyti, tad nutariau pabandyti.
Tada paaiškėjo, kad su tuo vaikinu turėjome pažįstamų, man pavyko net ir individualią pamoką susiorganizuoti. Jau turėjau akrobatikos pagrindus, tad žmones pats mokyti pradėjau labai greitai. Iš pradžių dalijausi akrobatikos paslaptimis, paskui pats išmokau šio šokio pagrindų ir dabar jau perduodu žinias kompleksiškai. Man šis šokis su rekvizitu atrodo įdomus, todėl prie jo vis grįžtu.
– Minėjote traumas. Klausimas labai banalus, bet žmonėms visuomet smalsu, ar tokia gana pavojinga veikla dažnai baigiasi trauma?
– Oro akrobatika – iš tiesų sudėtinga ir pavojinga meno šaka. Aš didelių traumų turėjau gal tik porą: vieną rimtesnį uždegimą ir jau minėtą peties traumą. Labai gilinausi į anatomiją, tikslingai siekiau įgyti žinių, kad su savo kūnu dirbčiau kaip įmanoma taisyklingiau.
Mokytojai mane taip pat mokė taisyklingo kvėpavimo, laikysenos paslapčių. Iš tiesų manau, kad traumos parodo, kurios tavo vietos yra silpnos, kur darei klaidų. Tuomet tenka skirti laiko reabilitacijai ir sustiprėti.
– Kokią ilgiausią pertrauką esate turėjęs dėl traumos?
– Po peties operacijos po pusantro mėnesio jau stovėjau ant rankų, o po poros mėnesių grįžau prie pasirodymų.
Mano kūnas jau yra įpratęs treniruotis, jo greitas metabolizmas, todėl jis turi dirbti. Bet kuri treniruotė yra tam tikra žala organizmui, tačiau per tą žalą matomas progresas. Viskas priklauso nuo to, kaip kontroliuoji savo kūną.
Tiesa, įdomu tai, kad oro akrobatika nekelia tiek rizikos patirti traumų, kaip, pavyzdžiui, slidžių sportas ar krepšinis. Ypač kai esi profesionalas. Dirbi labai atsargiai, nes negali sau leisti nedirbti. Todėl žinau, kad negaliu sau leisti užsiimti ekstremalesniu sportu.
Tačiau šiuo metu daugiau gilinuosi į klasikinės oro akrobatikos subtilybes, važinėju po skirtingas užsienio šalis ir dalyvauju mokymuose, ieškau, kas man perteiktų oro akrobatikos ant virvės subtilybes, gilinuosi į cirko dramaturgiją.
– Po pasirodymo Tel Avive esate pristatomas kaip vienas profesionaliausių oro akrobatų Lietuvoje. Kur keliai veda toliau?
– Planų turiu daug. Pirmiausia šiuo metu esu susitelkęs į savo trupės „Taigi cirkas“ vystymą. Rugsėjo 26 dieną pristatysime premjerą – naujojo cirko spektaklį „Pabandyk iš naujo“. Su kolege rudenį esame pakviesti dalyvauti projekte Londone, ten statysime spektaklį.
Viena vertus, kai turi savo trupę, norėtųsi keliauti ir savo darbus rodyti užsienyje. Cirkas juk neturi sienų, tai – tarptautinis reiškinys. Visuomet ieškau įvairių projektų, prie kurių galėčiau prisidėti. Jei pavyktų patekti į kurią nors didesnę cirko akrobatų trupę, mielai prisidėčiau ir tai būtų neįkainojama patirtis.
Viena svajonių – padirbėti su švedų cirko trupe „Cirkor“. Man patinka jų subtilūs darbai.
– O apie ką pasakosite savo „Taigi cirko“ spektaklio premjeroje?
– Spektaklis „Bandykite dar kartą”, arba „Try again”, – istorija apie gyvenimo kelyje atsirandančias fizines, psichologines ir kartais įsivaizduojamas kliūtis. Apie norą gyventi ir tai, ką gauni, kai išdrįsti pabandyti dar kartą.
Bandome atsakyti į klausimus, ką jaučiate pamatę arba išgirdę frazę „Bandykite dar kartą”. Kiek kartų spaudžiate mygtuką prieš pasiduodami? Ką reiškia ši frazė – kad bandymas buvo nevykęs ar kad turite kitą šansą?
Pasakosime apie judesį, kai negali judėti, apie žmogaus kūno ir proto galimybes, apie prasmės paieškas beprasmybėje. Spektaklį režisavo mano partnerė Elena Nechiporenko, todėl labai tikiu šiuo mūsų pastatymu.
