Iš Ukmergės kilęs, bet Klaipėdoje gyvenantis M. Lomonosovas nuo mažens domėjosi geografija, nardymu ir povandenine medžiokle. Kiek vėliau jis taip pat susidomėjo kelionėmis, o penktąsias savo ir žmonos vestuvių metines prieš kelias savaites nusprendė atšvęsti Kretoje.
„Stengiamės dažnai keliauti – abu tai mėgstame. Nuo vaikystės daug nardau, užsiimu povandenine medžiokle ir laisvuoju nardymu. Visada keliaudamas įsidedu savo įrangą – nuo ląstų iki nardymo peilių. Kretoje mane labai traukė Balos paplūdimys, kitaip dar vadinamas Balos lagūna, kurią iš dviejų pusių skalauja skirtingos jūros“, – pasakojo M. Lomonosovas.
Nors nardo kiekvienoje kelionėje, ši M. Lomonosovui įsimins ilgai – jūros dugne jis rado netikėtą radinį. „Panėręs apie 150 metrų nuo kranto pamačiau įdomias uolas ir panėriau prie jų – gylis siekė 5–6 metrus. Žvalgiausi, gal rasiu kokių gražesnių kriauklių. Iš visų kelionių kažką parsivežu. Pastebėjau keistą daiktą smėlyje, kuris tikrai negalėjo būti sukurtas gamtos. Tai buvo amforos viršutinė dalis – kaklelis, primenantis puodelio viršų. Pajudinau jį ranka ir supratau, kad tai vazos fragmentas. Panėręs antrą kartą pradėjau kasti, o iškasęs iš karto supratau, kad tai bus archeologinė vertybė,“ – sakė jis.
Kadangi ilgai domėjosi okeanografija ir geografija, M. Lomonosovas nė akimirką nesudvejojo radęs vertingą daiktą ir amforos viduje dar bandė ieškoti paslėpto lobio, tačiau rado tik daugybę neaiškių liekanų. „Galiausiai išlindau su radiniu į krantą, priplaukiau prie žmonos ir pasakiau, kad čia mano dovana jai vestuvių metinių proga. Ji manė, kad vaza nevertinga, bet patikinau, kad turime nunešti į muziejų ir pamatyti darbuotojų reakcijas“, – sako jis.
Išvydę radinį gąsdino kalėjimu
Graikai, kuriems pirmiems parodė savo radinį, sako M. Lomonosovas, buvo apstulbę ir lietuvį net gąsdino kalėjimu: „Pasidomėjau, kur būtų galima rasti kokį žymesnį muziejų, o graikai, kuriems parodžiau radinį, išsigąsdavo, kad mane pasodins į kalėjimą. Pasirodo, pagal graikiškus įstatymus, to, kas guli vandenyje, negalima judinti ir nešti į muziejus – tai griežtai uždrausta, bet aš nežinojau.“
Su žmona nuvykę į šalia buvusį Chanijos miestelį, jie pasikalbėjo su muziejaus parduotuvės darbuotojais. „Išvydę mano radinį jie buvo šokiruoti, susisiekė su archeologijos tyrimų centru ir mus ten nusiuntė. Jautėmės kaip filme, po miestą vaikščiodami su tokiu lobiu“, – teigia atradėjas.
„Archeologijos centre mus pasitiko ir pasakė, kad jei norime pristatyti vazą, turime tai padaryti vandenyje – akvariume, kad nepažeistume. Kai pasakiau, kad ją turiu savo kuprinėje ir ištraukiau parodyti, kambaryje stojo kelių minučių tyla“, – priduria M. Lomonosovas.
Jam buvo patvirtinta, kad amforos dalis iš ties sena, tačiau jos tikslų amžių nustatyti reikia daugiau tyrimų: „Po kelių valandų man parašė sertifikatą, kuriame teigiama, kad amfora buvo pagaminta I–IV amžiuje ir jai yra apie 1800 metų, greičiausiai ji egiptietiška. Be to, tai, ką aš radau – tik dalis amforos, kurios aukštis galėjo būti apie 1,5 metro. Turbūt tos šukės, kurias radau prie jos, buvo likusios dalys.“
Pasak M. Lomonosovo, anksčiau netoli amforos radimo vietos buvo ypatingas prekybinis taškas: „Ten buvo vienas seniausių miestų, civilizacijos lopšys Falasarna, kuris kontroliavo Turkijos ir Egipto prekybą. Dažnai pirkliai sustodavo lagūnoje pailsėti nuo audrų. Gali būti, kad beveik prieš 2000 metų ten buvo audra, kuri sudaužė pirklio laivą ir taip amfora atsidūrė jūros dugne.“
Amforos dalis atsidurs muziejuje
Parsivežti namo įspūdingo radinio M. Lomonosovas neketino – to padaryti neleistų įstatymai. „Archeologinės, kultūrinės, istorinės vertybės negali būti išvežamos iš šalies, nes tai prilygsta vagystei. Kadangi iš karto žinojau, kad tai archeologinė vertybė, net neketinau jos pasiimti sau ar kažkam parduoti“, – sako jis.
Pasak atradėjo, amforos dalis dabar Atėnuose, kur ją laboratorijoje tiria mokslininkai, o vėliau ji gali tapti muziejaus eksponatu: „Tyrėjai net juokavo, kad lauks iš manęs dar atradimų. Mane užsirašė kaip atradėją, galbūt net muziejuje, kur ji bus eksponuojama, taip pat atsiras mano vardas. Jie buvo dėkingi, kad gražinau jiems vertybę, o ne kažkur užkasiau.“
Apie atrasto lobio vertę ir premiją už atradimą M. Lomonosovas nutyli – sako, kad jam daug svarbiau patirti atradimo džiaugsmą. „Man garbė, kad radau tokį dalyką. Žinoma, nardysiu ir toliau – tai mano pomėgis. Esame anksčiau radę ir bronzinį varpą upėje, seną inkarą, kitų smulkių radinių. Kai daug žvalgaisi ir domiesi, pasitaiko visko“, – sakė jis.
