Mirties slėnio smėlynuose XX amžiaus pradžioje veikė stovykla, kurioje buvo kalinami karo belaisviai.
Karo belaisvius tremdavo į kopas
Neringiškiai Mirties slėniu vadina vėjo pustomų pilkųjų kopų masyvą pietinėje Kuršių nerijos nacionalinio parko Parnidžio kraštovaizdžio draustinio dalyje. Ši vietovė nuo seno apgaubta įvairiausių paslapčių, kurios, regis, dar nėra iki galo įmintos.
Pasak senų padavimų, šiose kopose palaidoti žmonės, ant jų kapų anksčiau stovėję krikštai. Prieš kelerius dešimtmečius prie Grobšto rezervato įkasti mediniai kryžiai, atminimo ženklas su užrašas „Mirties slėnis“ primindavo, jog čia buvo kalinami karo belaisviai. Iš šakų sudėliotų kryžių kopose galima aptikti yra dabar.
Mirties slėnis tapo intriguojančias istorines aplinkybes slepiančia Kuršių nerijos paslaptimi. Manoma, jog ši vietovė yra susijusi su 1870–1871 metais vykusiu Prūsijos ir Prancūzijos karu. Kai kuriuose šaltiniuose minima netoli Nidos vokiečių įrengta stovykla į nelaisvę paimtiems kariams.
Žinoma, jog Kuršių nerijoje XX amžiaus pradžioje iš tikrųjų buvo laikomi karo belaisviai prancūzai. Jie buvo verčiami dirbti - želdindavo vėjų pustomas kopas, kasinėjo Purvynę ruošdami vietas vasarnamiams. Sargai gyvendavo barakuose, o kaliniai – palapinėse ant smėlio.
Klaipėdos istorikas Johanas Sembritzkis, savo veikaluose užsimena, jog tvirtinant Kuršių nerijos krantus čia „darbavosi prancūzi iš atsakomosios karo belaisvių stovyklos“. Kalėjimą po atviru dangumi jis įvardijo kaip „keršto lagerį“ prancūzams, kurie tokias pat stovyklas vokiečių belaisviams steigdavo Alžyre.
Prancūzai nepamiršta tautiečių
Penktadienį ant Parnidžio kopos šalia pėsčiųjų tako, vedančio Saulės laikrodžio link susirinkę neringiškiai ir kurorto svečiai stebėjo, kaip čia atidengta skulptoriaus Kęstučio Musteikio kompozicija „Paukštis“ - suoliuko formos akmeninis paminklas. Jis primena Mirties slėnio lageryje kalintus prancūzų karo belaisvius.
Iškilmėse dalyvavęs Prancūzijos ambasadorius Lietuvoje Philippe'as Jeantaud'as, pažymėjo, jog tai - pagarbos ženklas Kuršių nerijoje sunkioms sąlygomis gyvenusiems jo tautiečiams.
„Šis paminklas taip pat atspindi Lietuvos ir Prancūzijos draugiškus santykius, bendradarbiavimą įgyvendinant abiems šalims reikšmingus kultūros ir meno projektus“, - kalbėjo ambasadorius.
Kuršių nerijos smėlynuose iškilusio paminklo įrengimo darbus finansavo Prancūzijos gynybos ministerijos Istorinio paveldo, atminties ir archyvų direkcija. Neringos valdžia ir kurorto bendruomenė pritarė prancūzų ambasados iniciatyvai įamžinti karo belaisvių atminimą.
Menininkai buvo pateikę kelias dešimtis projektų. Nuspręsta, jog vilniečio K.Musteikio kompozicija geriausiai atspindi užsakovų norą įprasminti praeitį UNESCO saugomoje unikalioje Lietuvos pajūrio teritorijoje.
Mirties slėnyje įkūrė konclagerį ?
Žinoma, jog XX amžiaus pradžioje, įsiplieskus kariniam konfliktui, prancūzai suimtus Vokietijos karius tremdavo į Šiaurės Afriką. Ten jie nežmoniškomis sąlygomis buvo verčiami dirbti sunkius darbus dykumoje. Kerštaudami vokiečiai tokiai pat misijai pasirinko Kuršių neriją, kur vėjų pustomos kopos tais laikais buvo panašios į Sacharos dykumą. Čionai buvo gabenami prancūzų karo belaisviai.
Kai kurie Kuršių nerijos tyrinėtojai atrado žinių, jog Mirties slėnyje esą buvo pastatytas ištisas barakų miestelis, kuriame glaudėsi 12 tūkst. prancūzų belaisvių. Teigiama, jog nuo epidemijų, karščio, alinančio darbo tvirtinant Kuršių nerijos pakrantes, želdinant kopas žmonės esą mirdavo dešimtimis ir čia pat smėlyje buvo laidojami.
Prieštaringa informacija apie Kuršių nerijos smėlynuose kadaise buvusį konclagerį sudomino Prancūzijos ambasadą Lietuvoje. Neringoje apsilankęs Ph. Jeantaud'as ir gynybos atašė pulkininkas leitenantas Alainas Moulia akcentavo tyrimų svarbą, paieškas archyvuose, kurias galėtų vainikuoti archeologiniai tyrimai.
Archeologai žmonių kaulų nerado
Po kurio laiko prancūzai Neringos savivaldybei pranešė gavę lėšų žvalgomiesiems archeologiniams tyrimams Mirties slėnyje, užmezgę dalykiškus ryšius su Vokietijos archyvais, kuriuose galbūt saugoma daugiau tikslesnės ir išsamesnės, istoriniais dokumentais pagrįstos informacijos apie mistišką karo belaisvių prancūzų stovyklą Kuršių nerijoje.
Prancūzijos ambasados atstovai neabejoja, kad tokios stovyklos prie Nidos iš tikrųjų būta - pasak jų, atsišaukusi vieno ten kalinto belaisvio proanūkė pasakojo, kad jos giminaitis tais laikais buvo išvežtas į Kuršių neriją, laikytas Mirties slėnyje, o vėliau, kai konclageris 1916 metais buvo uždarytas, sėkmingai sugrįžo į gimtinę.
Mirties slėnio lomoje kažkada galbūt ir stovėję mediniai krikštai jau seniai supuvo. Parnidžio ir Sklandytojų kopų smėlynus kasinėję archeologai jokių žmonių palaikų, kapaviečių, medinių barakų liekanų, o ją kalbėti apie palapines, ten neaptiko.
Senojo Mėmelio metraštininkų prisiminimus, jog XIX amžiaus pradžioje prancūzų belaisviai esą buvo kalinami šalia Nidos įkurtame „atsako lageryje“, tyrėjai įvertino, kaip istorinių šaltinių iki galo nepatvirtintą teiginį, versiją arba iš lūpų į lūpas perduodamą legendą - vokiečiai kalinius galėjo laikyti kur nors kitur.
Nenustačius tikslios buvusio konclagerio vietos, Neringos savivaldybei suburtai specialiai darbo grupei teko spręsti painų galvosūkį – kur statyti paminklą prancūzų belaisviams ?
Paukštį nutupdė šalia J.P. Sartre'o
Iš pradžių galvota K.Musteikio kūrinį įkurdinti Urbo kalno papėdėje, kur prancūzų belaisviai, anot J.Sembritzkio, iš granito plokščių sumontavo laiptus, vedančius į senąjį Nidos švyturį. Bet vėliau nuspręsta, kad suoliukui, ant kurio nutūpęs paukštis žvelgia į Mirties slėnį, tinkamiausia vieta - ant smėlio kopos.
Neseniai Parnidžio kraštovaizdžio draustinyje šalia pėsčiųjų tako iškilo dar vienas su Prancūzija susietas paminklas – klaipėdiečio menininko Klaudijaus Pūdymo sukurta skulptūra filosofui egzistencialistui ir rašytojui Jeanui Paului Sartre'ui.
K.Pūdymo figūrinė kompozicija smėlyje „Prieš vėją“, atkartojanti fotomenininko Antano Sutkaus ant Parnidžio kopos užfiksuotą J.P.Sartre'o, pozą, primena šio laisvos dvasios, netgi komunistavusio prancūzų filosofo viešnagę Nidoje gūdžiu sovietmečiu.
Neringos meras Darius Jasaitis prisiminė, jog atvykęs į Kuršių neriją J.P.Sartre'as tada ant Parnidžio kopos buvo pasijutęs tarsi stovėtų rojaus prieangyje. Filosofas domėjosi ir Mirties slėnį gaubiančiais padavimais.
„Neringai reikia legendų, išskirtinių vietų. Gal prancūzai specialiai vyks į Nidą, kad nuo Parnidžio kopos galėtų pažvelgti smėlynus, kur kadaise kentėjo jų tautiečiai ? Manau, kad jiems bus malonu čia pamatyti bronzoje sustingusį tautietį J.P.Sartre'ą“, - sulaukti daugiau turistų tikisi D.Jasaitis.
Paminklas Vilhelmo kanalą kasusiems prancūzų belaisviams pastatytas Klaipėdos jūrų uosto pakraštyje.
