Festivalio premjeroje – nepamirštamas Nomedos Saukienės gėlių pasaulis

Dokumentiniuose pasakojimuose A. Marcinkevičiūtė yra įamžinusi ne vieną išskirtinę asmenybę – rašytoją Jurgį Kunčiną (Beveik laimingas, 2004), kino režisierių Raimondą Vabalą (Laiku suspėjome pasikalbėti, 2006), rašytoją Renatą Šerelytę (Sapno siūlas, 2007), poetą Justiną Marcinkevičių (Prie rugių ir prie ugnies, 2010) ir kt. Šįkart jos filmo heroje tapo N. Saukienė – tapytoja, mama, močiutė, dailininko Šarūno Saukos žmona. 

Menininkė su vyru gyvena atokiame Dusetų miestelyje, kuriame režisierė pirmą kartą ir išvydo N. Saukienės darbus. „Nesu meno kritikė, tiesiog pajutau, kad tie darbai turi būti didelio meistro nutapyti“, – viename interviu yra sakiusi A. Marcinkevičiūtė.

Kaip pasakoja filmo autorė, sukurti filmą ją vedė noras sužinoti, kaip tapytojai pavyksta suderinti kūrybą su paprastu gyvenimu – aukštą meną su žemiškuoju pasauliu. Tačiau įtikinti N. Saukienę filmuotis nebuvo lengva. Režisierei padėjo menininkės atžalos. 

Anot A. Marcinkevičiūtės, tapytoja gana uždara, tad režisierė be pagalbos neišsivertė ir filmavimo metu. Įamžinti intymiausias N. Saukienės akimirkas – kambarėlyje kruopščiai dėliojamas gėles natiurmortams, o vėliau tapymą ant drobės – padėjo menininkės dukra Monika. „Vieną kamerą palikome dukrai Monikai ir ji vis pafilmuodavo“, – atskleidė režisierė. 

Pati tapytoja sako, jog tiesiog stebi, kaip šviesa krenta ant daiktų ir stengiasi ją perteikti paveiksluose. Anot režisierės, tapytojos paveiksluose matomas akimirkos trapumo grožis, – tai žolynai, gėlės, gamta – ateis ruduo ir nieko neliks, tačiau taip pat tai ir amžini dalykai. 

Filme matome, kaip N. Saukienė tapo paveikslus, rūpinasi vaikais ir anūkais, su vyru renka obuolius sode, su mama diskutuoja apie tikėjimą, bendrauja su kaimynais, rengiasi parodai. A. Marcinkevičiūtė teigia, jog filme tikrai nepamatysime kažko šokiruojančio, tai filmas, atskleidžiantis labai stiprios menininkės pasaulėžiūrą per jos santykius su aplinkiniais ir pasauliu.