Pasaulyje yra daug muzikos įrašų ir leidybos kompanijų. Vienos orientuotos į stilių, kitos į gyvenamąjį metą, vienos seka mada, kitos ją diktuoja, tačiau 1969 metais Manfredo Eicherio įkurta nepriklausoma įrašų kompanija „ECM Records“ tapo tuo, ko iki šių dienų nesugebėjo pakartoti niekas.
„Rasti garsą, svarbesnį už tylą […]” – tokį uždavinį sau išsikėlė M.Eicheris, nusprendęs mesti bosisto karjerą ir visa galva panirti į įrašų pasaulį. Taip atsirado „ECM Records“ („Edition of Contemporary Music“). Kompanija, kuri požemiuose ieško muzikos deimantų, kuri juos randa, nušlifuoja ir parodo pasauliui.
Taip mes sužinojome apie dabar jau dažniausiai pasaulyje atliekamą šiuolaikinį klasikinės muzikos kompozitorių Arvo Pärtą, dėl kurio eina iš proto ne tik klasikinės muzikos mėgėjai, bet ir poppasaulio atstovai. Sužinojome apie Johną Surmaną, Janą Garbareką, Tigraną Hamasjaną, Vijay Iyerį, Julią Hülsmann, Anat Fort, Peterį Erskine, Avishai Coheną, Carlą Bley, Niką Bärtschą, Anouarą Brahemą, Gidoną Kremerį ir daugybę kitų šiuolaikinės klasikinės muzikos, avangardo bei modernaus džiazo atlikėjų bei kompozitorių.
Iš tiesų ši kompanija klausytojams parodė visai nepažintą, iki tol gyvavusią tik pogrindžiuose muzikos pasaulio pusę. ECM supažindino klausytojus su savitu – šaltu, rafinuotu europiniu džiazu, kai iki tol kokybiška džiazo muzika buvo vadinamas tik amerikietiškasis džiazas.
ECM parodė, kad avangardinė muzika, kurią buvo įprasta laikyti triukšminga, kakofoniška, gali nenustelbti tylos. ECM atskleidė šiuolaikinių, dabar, o ne vakar, kuriančių ir pasaulį reflektuojančių kompozitorių veidus ir vardus, suteikė erdvę sklisti įvairių kultūrų muzikai, kuri nutrynė ribas tarp klasikos ir džiazo atlikėjo, tarp kompozitoriaus ir improvizatoriaus, kuri ne tik klausytojams, bet ir muzikantams atvėrė naują nepažintą pasaulį ir galimybę dalytis savo šaknimis ir perprasti kitų kultūrų muzikines tradicijas.
„ECM Records“ iškėlė į paviršių ir parodė pasauliui tai, kas iki tol buvo be galo užgožta, neatrasta, tačiau labai savita.
Bet kas gi tokiai mažytei, vos ne vieno žmogaus kompanijai padėjo pakilti į tokias aukštumas? Į tokias aukštumas, kad dabar, jei prie muzikanto vardo parašyta „ECM Records“, jis gali nedvejoti, kad visų didžiausių pasaulio koncertų salių durys jam bus atviros.
Pirmiausia – tas neįtikėtinas M.Eicherio užmojis pranokti tylą. Iš tiesų visa ECM muzika kupina tylos. Taip pat be galo svarbus dalykas yra savitas šios kompanijos garsas, meninė, gyva – tarsi sėdėtum čia pat, greta muzikantų, – įrašų kokybė, o kartu ir preciziškumas renkantis kompozitorius bei atlikėjus. Ir visai ne populiarumas yra didžiausias svertas.
M.Eicheris yra genealus talentų medžiotojas – tai jo aistra. Jis vaikšto po rūsius, važinėja po tolimiausius užkampius ar pasaulio pakraščius, ten randa dar niekam nežinomą genijų. Radęs parodo pasauliui taip, kaip būtent jis jį girdi ir kaip būtent jis jį mato. Įrašo metu Manfredas rūpinasi kiekviena smulkmena.
Įrašai daromi toje vietoje, kur atlikėjas ar kompozitorius yra įpratęs dirbti. Tai reiškia, kad ne muzikantas keliauja į įrašų studiją, o įrašų studija pas jį atvažiuoja, nes M.Eicheriui labai svarbu, kad muzika būtų įrašyta ten, kur ji atsirado.
Jis šimtus kartų klausosi kiekvienos pauzės, kiekvieno garso trukmės, jo pradžios ir pabaigos ir to, kas yra po to ir kas yra prieš tai. Su komanda dirba su kiekvienu niuansu, tariasi su kompozitoriais ir muzikantais, kiekvienam įrašui atiduoda visą savo laiką ir jėgas.
Kartais net kelių milisekundžių pauzė kūrinyje jam gali atrodyti per ilga ar per trumpa ir dėl to jis būna pasiryžęs perrašyti visą kūrinį. Tokiais preciziškais žingsneliais randasi ta kokybė, kurią mes girdime ECM įrašuose.
Bet tai dar ne viskas. ECM albumai yra vieni iš nedaugelio muzikos albumų, kurie perkami ir netgi kolekcionuojami fiziniu pavidalu. Žurnalas „The New York Times“ straipsnyje „CDs Know That Ears Have Eyes“ rašo: „Dauguma mūsų manome, kad vizualaus meno šedevrus galime pamatyti muziejuose, galerijose, studijose. Tačiau retas kuris paneigtų, kad „ECM Records“ albumai jau metai iš metų puikuojasi įspūdingais meno kūriniais bei moderniomis fotografijomis, kurios unikalumu prilygsta aukščiausio lygio šedevrams.“
Taip yra dėl to, kad ne tik muzikinei kokybei, bet ir apskritai meninei kokybei skiriama be galo daug dėmesio. „Viršelis yra metafora, vizualus muzikos atspindys. Ką tai gali reikšti? Tai ženklas. Tai delnas, kurį atgniaužus rasi branduolį. Jis – tai ta tyla, skirta apmąstymui ir susikaupimui prieš muzikinę patirtį“, – sakė M.Eicheris.
Tokia nekomercine ir meninę kokybę garantuojančia filosofija „ECM Records“ susikūrė didelį autoritetą tiek tarp klausytojų, tiek tarp muzikantų, tiek tarp kitų muzikos kompanijų.
Klausytojai dažnai net nepažindami to atlikėjo ar kompozitoriaus muzikos šluote iššluoja ECM muzikos albumus iš parduotuvių, nes pirkdamas tokį albumą ar eidamas į šiai kompanijai atstovaujančio atlikėjo koncertą visuomet žinai, kad tuose garsuose rasi tą unikalią ECM muzikos tylą ir ramybę.
Šią įrašų kompanijai atstovaujantys atlikėjai graibstomi visame pasaulyje. Paradoksalu, bet ir pačioje amerikietiškosios džiazo dvasios širdyje Niujorke, garsiausiuose jo klubuose, dažniau išgirsi „ECM Records“ atstovaujančius europinio džiazo muzikantus nei amerikietiškas žvaigždes, nes šiuolaikinės muzikos gurmanai žino, kad patekti į tokį koncertą – unikali proga.
Neįtikėtina ir įstabu, kad tokie atlikėjai nors ir retai, bet užsuka į Lietuvą. Paliesiaus dvaras gali didžiuotis galėdamas Lietuvos klausytojams pristatyti „Tord Gustavsen Trio“, kurio naujausią albumą „The Other Side“ kompanija „ECM Records“ išleido šių metų rugsėjo mėnesį.
