„Džiazo mišių“ premjera skelbs VIII Tarptautinio Šv. Jokūbo festivalio pradžią

Atkurtos Lietuvos šimtmečiui, Šv. Jokūbo keliui (Camino de Santiago) ir Europos kultūros paveldo metams skiriamas festivalis ir šiemet pristatys ryškius šalies ir užsienio kolektyvus bei supažindins klausytojus su įvairių šalių sakraline muzika.

Šių metų festivalį pradės premjera – net keturių lietuvių autorių – Antano Jasenkos, Jievaro Jasinskio, Laimio Vilkončiaus ir Lino Rimšos kūrinys „Džiazo mišios”, kurį festivalio organizatorius – choras „Vilnius” atliks kartu su Kauno bigbendu.

Plačiau apie sekmadienį vyksiančią premjerą pasakoja idėjos autorė, KĮ „Kauno santaka“ meno ir kultūros projektų vadovė kompozitorė Zita Bružaitė.

- Projekto idėja nėra nauja. Bobo Chilcotto „Mažosios džiazo mišios“ (Little Jazz Mass) buvo švelni užuomina ar atspirtis kuriant lietuviškąją džiazo mišių versiją. Galima sakyti, kad tam tikros idėjų skeveldros mūsų koncertinėje įstaigoje „Kauno santaka“ sklandė ir seniau, buvo įvairių variacijų (kaip? su kuo? kiek?), o šiemet tiesiog pavyko sumanymą konkretizuoti ir, kaip sakoma, įgarsinti. Mes pasukome kitokiu keliu – leisti kurti ne vienam, o keliems kompozitoriams.

Džiaugiamės, kad atsiliepė tie, kurių stilius ir muzikinė kalba nepaprastai įdomi, kurie turi platų akiratį ir individualų santykį su tikėjimu. Ir svarbu, kad jie kūrinį sutiko „pasidalinti“. Tai – Jievaras Jasinskis, Laimis Vilkončius, Linas Rimša ir Antanas Jasenka. Čia pat norėčiau pridėti žodelį ir apie choro „Vilnius“ bei Kauno bigbendo vadovus Artūrą Dambrauską ir Jievarą Jasinskį, nepabūgusius kartu su savo kolektyvais paklaidžioti naujais takais.

- Su autoriais buvo kalbėta apie daug ką... Trumpai ir ilgiau, giliau ir dalykiškai... Kiek mes gebame nutolti nuo sumaišties, karų ir priartėti prie artimo meilės, broliškumo, pagaliau, kokias idėjas skelbdavo bažnytinės muzikos autoriai seniau ir dabar?

Asmeninės patirtys, sąlyčiai su sakraliu turiniu, tikėjimu, įvairūs mūsų laikmečio dirgikliai – tiek šviesūs, tiek niūresni... Nuo dramatizmo, euforijos, ramybės, vienišumo, nerimo ir nežinios iki Pirmojo pasaulinio karo 100-mečio... Tas praeities ir dabarties suartinimas per tam tikrą stiprų vardiklį, laiko išbandymus atlaikiusį statinį ir atvedė mus iki galutinės struktūros bei koncepcijos. Buvusių ir esamų kūrėjų mintys, intencijos ar patirtys – tokia šio ciklo „tonacija“, arba varomoji jėga.

Buvo pasivaikščiota įvairių minčių labirintais kartu su dabarties autoriais ir... Juozu Naujaliu. Kaip grojant senaisiais instrumentais prasiskverbia praeities dvasia, stilius, taip ir šiam projektui pasirinkus bigbendo orkestrą džiazinis skambėjimas supins nuosaikias ir diatoniškas mūsų patriarcho, daugelio sakralinių kūrinių autoriaus, linijas.

Todėl šalia paminėtų dabarties autorių trečioje dalyje girdėsime ir Juozo Naujalio Credo (iš mišių „In honorem sacrorum vulnerum Christi“), man teko užduotis pritaikyti šią dalį chorui ir bigbendui. Taigi „Džiazo mišiose“ dar bus esamo ir buvusio laiko sankirta, ją koncerte padės pajusti choro „Vilnius“ ir kartu šio projekto dirigentas Giedrius Pavilionis.

- Kai viskas nauja ir iki galo nežinoma, apie lūkesčius sunku kalbėti. Tačiau autoriai tikisi, kad į jų muzikinę kalbą įsiklausys festivalio lankytojai ir kad ciklas ar atskiros jo dalys gyvens ilgesnį už premjerinio atlikimo gyvenimą.

Trumpai tariant, visiems autoriam norisi, kad kūriniui skambėti rastųsi įvairių nišų, kontekstų ir progų... Būsimiems „Džiazo mišių“ klausytojams norėčiau pasakyti: kūrinys nėra ilgas, parašytas tarsi vienu kvėptelėjimu, todėl jo reljefiškos melodijos, harmonijos ir ritmingai veržlūs vingiai neturėtų skleisti nuobodulio.

- Kaip minėjau, visiems norisi paklaidžioti nepramintais takais, o juose – atrasti panašybių, sąsajų, įgyti kitokios patirties. Sudaryti programą iš to, kas girdėta, šimtus kartų interpretuota, – kasdienybė, o štai toks projektas nors trumpam leidžia pasijusti kolumbais, nes žengiame pirmi... Kalbant apie atlikėjų pasirinkimą, galvoje sukosi įvairios kombinacijos.

Norėjosi sutelkti du stiprius kolektyvus, kurie vienas kitą papildytų ar paryškintų, šiuo atveju choras bigbendą, bigbendas – chorą. Taigi pirma mintis buvo sujungti nedažnai pasitaikančias tembrines kombinacijas. O dėl konkrečių kolektyvų – choro „Vilnius“ ir Kauno bigbendo – ilgai svarstyti neteko.

Su choru turiu daug gražios asmeninės kūrybinės patirties. Jo energija, imlumas naujiems kūriniams, autoriaus koncepcijos supratimas užburia ir drąsina kompozitorius. Šiuo metu dirbu su KĮ „Kauno santaka“ kolektyvu – Kauno bigbendu. Kiekvienas iš septyniolikos orkestrantų – ir išraiškingas solistas, ir labai jautrus ansamblio muzikantas. Norėtųsi tikėti, kad orkestrą netrukus atras dar daugiau mūsų autorių.

- Pagalvojome, kad tinkamiausias „Džiazo mišių“ startas būtų bažnyčios erdvėje, tad žvilgsnis nukrypo į Koncertinės įstaigos valstybinio choro „Vilnius“ rengiamą festivalį. Smagu, kad ši mintis buvo išgirsta ir entuziastingai priimta. Čia galėčiau įterpti pokalbio fragmentą.

Paskambinusi telefonu greitakalbe išdėstau pasiūlymą festivalio meno vadovui Artūrui Dambrauskui ir tuoj pat sulaukiu atsakymo: „Įdomu – darom!” Man nepaprastai patinka dirbti, kai pradžioje neprašoma tikslių skaičių, konkretybių, nes visa tai slopina kūrybiškumą. Beje, lapkričio 16 d. šio kūrinio bus galima paklausyti Kauno valstybinėje filharmonijoje, taigi išbandysime ir kitą erdvę.

- Jį iliustruočiau muzikine nuoroda, t. y. 1999 metais parašytu kūriniu saksofonui ir fagotų chorui, kuris taip ir pavadintas – „Piligrimai“. Tačiau pats klausimas subtilus, atsakant į jį nesinori barstyti žodžių bet kaip. Tik paminėčiau kelią ir kelionę, tačiau kiekvienam mūsų ir kelias, ir kelionė yra skirtingi...

- Manyčiau, jie įvairūs. Chorinės muzikos mylėtojai ir ištikimi choro „Vilnius“ bičiuliai; džiazo naujienomis besidomintys ir Kauno bigbendo, Šv. Jokūbo festivalio gerbėjai; mūsų autorių kelią stebintys ir tiesiog tikėjimo dvasioje gyvenantys... Laukiame visų, o ypač tų, kurie nė karto gyvai negirdėjo choro „Vilnius“ arba Kauno bigbendo, nematė mūsų autorių... Bet ar tokių yra?