Čia rugsėjo 3 d. mokslo metų pradžios iškilmėse 89-erių aktorius įteikė savo dvi vardines stipendijas Akademijos studentams – režisūrą studijuojančiai Gabrielei Uršulei Bartoševičiūtei ir būsimam aktoriui Matui Dirginčiui. Per ateinančius dvejus metus G.Mikellis stipendijas ketina įteikti dar keturiems studentams, laikantis lygių galimybių principo, dviem merginoms ir vaikinams: 2019 m. – studijuojantiems kino meną, 2020 m. – besimokantiems muzikos. Teatro ir kino aktoriaus dėmesys muzikai neturėtų stebinti: jos dėdė iš mamos pusės buvo dirigentas carinėje Rusijoje.
Jurgis Mikelaitis – toks buvo būsimo aktoriaus vardas, kai 1929 m. balandžio 4 d. jis išvydo pasaulį Bildeniuose, Batakių valsčiuje (dabar – Tauragės rajonas). Aktorius pasakoja, kad kai jo mama vos nemirė gimdydama vyresnįjį brolį: kūdikis buvo labai didelis.
„Bet mama išgyveno ir ligoninėje jai pasakė, kad ji daugiau nebegalės turėti vaikų. O tada ji susapnavo sapną: gražią saulėtą dieną mūsų kaime, Bildeniuose, prie pat Šešuvio upės, aplink mamą skraidžiojo bitė, mama pakėlė delną ir bitė atsitūpė ant jo, tuomet mama uždarė bitę delne. Ir tada atsibudo žinodama, kad turės dar vieną vaiką. Tai buvau aš. Šita istorija prasideda mano autobiografinė knyga, kurią, tikiuosi, spėsiu parašyti,“ – sakė jis.
„Likimas nėra tik talentas. Tai ir didelis noras, nenumaldomas poreikis pasiekti tai, apie ką svajoji. Į Londoną atvykau kišenėje teturėdamas 10 ar 20 svarų, – peršokęs kelių dešimtmečių savo biografijos tarpsnį pasakojo aktorius. – Kartais kišenėse apskritai švilpavo vėjai, būdavo dienų, kai suvalgydavau tik keletą duonos riekelių. Bet išlikau. Nepaisant nieko turite tęsti, ką pradėję, o jei mirsite tai darydami, vadinasi, buvo lemta mirti. Visi turime savo likimą. Per karą daug kartų aš ir mano tėvai galėjome būti suplėšyti į gabalus sprogimų, bet taip neatsitiko. Taigi talento neužtenka, jums turi būti lemta išlikti“. Pasakojimą apie save G.Mikellis perpynė su patarimais jauniesiems stipendiatams.
„Kai norėjau iš Vokietijos išvykti į Australiją, mano tėvas buvo prieš. Jis turėjo bevaikį brolį Amerikoje, kuris su žmona buvo pasiryžęs mane įvaikinti. Tačiau paklausęs intuicijos neišvykau į Ameriką,“ – sakė jis.
Gyvendamas Oldenburge, Vokietijoje, Goerge‘as, sako, stengėsi šviestis: „Užuot žaidęs su bendraamžiais futbolą ar pan., laisvalaikį leidau viešojoje bibliotekoje. Skaičiau apie graikų filosofus (dabar jau viską pamiršau), prancūzų revoliuciją ir pan. Vieną dieną toje bibliotekoje tarp senų knygų aptikau nedidelę knygelę, kurią atvertęs išvydau Melburną.
Pradėjau domėtis Australija ir nutariau, kad ši šalis man tinka. Norėjau visiškai pabėgti iš Europos. Ir tai padariau. Dar nebuvau pilnametis – neturėjau 18-kos, tad turėjau gauti tėvų leidimą. Nors tėvas nepritarė, bet galiausiai mane paleido.
Nuvykęs į Australiją kaip emigrantas turėjau atidirbti 2 metus darbininku. Iš pradžių buvau medkirčiu, bet po pusmečio pabėgau iš miško ir patekau į Melburną, kur irgi dirbau darbininku. Per tuos du metus galėjau pažinti naują kraštą, kultūrą, išmokti kalbos.
Po dviejų metų įsidarbinau vienoje Kvinslendo fermoje: labai didžiavausi, kad tapau kaubojumi. Fermos savininkai nutarė, kad turėčiau vesti, surado man merginą – labai mielą, išsilavinusią. Bet pabėgau...“
Dar Vokietijoje G.Mikellis užsikrėtė teatro bacila. Oldenburge gastroliavo prancūzų trupė ir būsimas aktorius žūtbūt nustarė pamatyti jų rodomą „Karalių Edipą“: „Nieko nežinojau apie šitą pjesę. Neturėjau pinigų bilietui, bet nuėjau į stotį ir siūliausi vyresnėms ponioms padėti nešti lagaminus. Šitaip užsidirbau pačiam pigiausiam bilietui į teatrą, kur ir pamačiau kruvinąjį „Karalių Edipą“. Nepaisant visko, kai išėjau po spektaklio supratau – teatras yra man.“
Taigi Australijoje George.as Mikellis taip pat ieškojo teatro. Pabandė įsitraukti į mėgėjų trupės veiklą, bet jau vadovavusi moteris (pasak aktoriaus, mėgėjų trupės paprastai ir vadovauja moterys) pradėjo priekabiauti prie išvaizdaus jaunuolio. Tad teko vėl pasipustyti padus. Galiausiai jis atsidūrė Sidnėjuje, kur pradėjo vaidinti teatre.
Viename spektaklyje jį pamatė Londono „Old Vick“ teatro atstovai ir pakvietė prisijungti prie savo gastrolių Australijoje, vaidinant Shakespeare‘ą, kur vaidino tokios žvaigždės kaip Katherina Hepburn ir Robertas Helpmanas. Po šių gastrolių George Mikell atvyko į Londoną, kur per pirmuosius dvejus metus suvaidino penkiuose filmuose.
„Niekada savęs nepardavinėjau. Atvykęs į Angliją čia neturėjau nei giminių, nei draugų, visiškai nieko nepažinojau. Buvo sunku, bet išlikau,“ – sakė jis.
Iš viso George'as Mikellis suvaidino daugiau nei 30 filmų ir televizijos serialų, o labiausiai žinomi jo darbai – Johno Lee Thompsono „Navarono pabūklai“ (1961) ir Johno Sturgeso „Didysis pabėgimas“ (1963), kur jis vaidino vokiečių karininkus. George Mikell filmavosi juostose drauge su aktoriais Steve’u McQuennu, Richardu Attenborough, Gregory Pecku, Richardu Burtonu, sukūrė vaidmenų dešimtyje teatro spektaklių, yra Didžiosios Britanijos rašytojų gildijos anrys.
Paklaustas, kodėl nutarė įsteigti savo vardo stipendijas jauniems žmonėms, aktorius pajuokavo: „Yra toks vokiškas posakis: „Warum ist die Banane krumm?“ (Kodėl bananas yra lenktas?) Esu lietuvis. Gyvenau Vokietijoje, Australijoje, Anglijoje, bet niekuomet neišsižadėjau savo šaknų. Būdamas jaunas negavau jokios paramos, tačiau kodėl pats negalėčiau paremti jaunimo.“
