Virtualiai realybei virstant vis didesne kasdienybės dalimi, ji tampa neatsiejama ir nuo kūrybinių procesų bei meno raidos.
Internete kuriasi menininkų bendruomenės, forumuose diskutuojama apie naujausias muzikos technologijas ir mėgstamus atlikėjus. „YouTube“ platformoje galima rasti daugybę vaizdo įrašų, kuriuose mokoma naudotis programine įranga.
Galimybė internete nemokamai įgyti žinių ir bendrauti su bendraminčiais paskatina naujų žanrų atsiradimą ir kitokią prieigą prie kūrybos proceso – technologijos padeda naujai pažvelgti į prieš šimtmečius susiformavusius klasikinius žanrus.
Partijas įrašinėjo pavieniui
Rugsėjo 3 dieną Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Centrinių rūmų kieme buvo pristatytas projektas „Virtualus choras: Lietuva [Vol. 2]“, skirtas Lietuvos 100-mečiui.
Virtualus choras atliko du kūrinius – Vinco Kudirkos „Tautišką giesmę“, diriguojamą Modesto Pitrėno, ir specialiai šiam projektui sukurtą kompozitoriaus, choro „Jauna muzika“ meno vadovo Vaclovo Augustino opusą „Sanctus“.
Choristai individualias partijas atliko atskirai pagal pateiktą partitūrą, dirigento vaizdo įrašą bei kitas instrukcijas, o vėliau surinkta pavienių partijų įrašų medžiaga buvo sujungta į vientisą kūrinį. Jis skambėjo kartu su specialiai sukurta Rimo Sakalausko vaizdo projekcija.
„Tautišką giesmę“ atliko 164 dainininkai, V.Augustino „Sanctus“ – 79.
Tačiau Pauliaus Ramono sujungti garso įrašai skambėjo labai švariai, net švariau, nei būtų atliekami tokio didelio choro gyvai. Taip visiems kartu dainuoti tiksliai būtų sunkiau.
Ryžosi antrajam bandymui
V.Augustino „Sanctus“ projektui tiko tobulai.
Kūrinys parašytas taip, kad galėtų būti atliekamas ir mėgėjų, – be sudėtingų partijų. Tačiau jis paveikus ir gražus.
Toks apibūdinimas kalbant apie šiuolaikinę muziką retas – daug kompozitorių vengia klasikinės harmonijos ir tradiciškesnių sprendimų. Tačiau parašyti kūrinį, kurį patogu atlikti ir kurio klausytis įdomu tiek profesionalams, tiek platesnei publikai, yra ne taip paprasta. V.Augustinas tai sugeba puikiai.
Turbūt vienintelis abejonių sukėlęs renginio elementas buvo R.Sakalausko videoprojekcijos.
Atlikėjų atvaizdai jose buvo iškirpti taip, kad buvo matyti tik jų veidai be plaukų ir kaklo.
Tie vaiduokliškai plūduriuojantys veidų mėnuliukai, susidėliojantys į tautinius simbolius, labiau blaškė, nei sustiprino įspūdį.
Projekto idėjos autorė ir prodiuserė Ingrida Alonderė virtualų chorą pristatė jau antrą kartą. Pirmoji virtualaus choro premjera įvyko 2016 m., o pirmąjį pasaulyje virtualų chorą 2010 metais sukūrė amerikiečių kompozitorius Ericas Whitacre’as.
Liko erdvės naujovėms
Išgirdus naująjį virtualaus choro koncertą kyla klausimas, kaip šis žanras galėtų kisti, kaip būtų galima dar daugiau panaudoti technologijų teikiamas galimybes. Kol kas girdėjome kūrinius, kurie puikiai skambėtų ir atliekami ne virtualaus choro.
Būtų įdomu išgirsti kūrinių, parašytų kitaip, visiškai nesilaikant tradicinių kanonų, – skirtų tiktai virtualiam chorui ar orkestrui.
Tačiau jei virtualūs chorai, orkestrai ir kitokie kolektyvai bei virtuali realybė ir toliau taip sparčiai populiarės, tokių kūrinių tikrai sulauksime.
Kaip teigė E.Whitacre’as, „žmonės padarys viską, kad rastų vienas kitą ir pajustų tarpusavio ryšį, – nesvarbu, kokias technologijas jie pasitelkia“. Projektas „Virtualus choras: Lietuva [Vol. 2]“ tai dar kartą patvirtino.
Būdas priartėti prie klausytojo
Dažnai technologijų naujoves išbandantis ir pats jas kuriantis suomių kompozitorius bei dirigentas E.P.Salonenas 2016 metais prisidėjo prie Londono filharmonijos virtualaus orkestro projekto. Virtuali realybė klausytojus nukėlė į Londono „Royal Festival Hall“, kurioje jo diriguojamas Londono filharmonijos orkestras atliko J.Sibeliaus Penktąją simfoniją. Aukščiausio lygio dirigento ir atlikėjų pasirodymą už simbolinę kainą klausytojams virtuali realybė leidžia pamatyti iš arti, lyg sėdint pačiose geriausiose vietose.
Tais pačiais metais BBC virtualus orkestras „BBC Proms“ festivalyje atliko G.Bizet toreadoro kupletus. Orkestre grojo pusantro tūkstančio skirtingą muzikinį išsilavinimą ir meistriškumo lygį turinčių žmonių. „BBC Proms“, laikomas vienu demokratiškiausių muzikos festivalių, prieinamų ne tik elitui, klasikinę muziką dar labiau priartino prie klausytojų. Jie galėjo ir patys atlikti muziką, ne tik jos klausytis.
Šitaip vis dažniau ieškoma naujų kūrinių pateikimo formų, nutolstama nuo tradicinės koncerto sampratos, muzika skamba naujose erdvėse, o ją atlikti gali ne tik profesionalūs atlikėjai, bet ir mėgėjai.
