Tapatybių žaidimai: iš pokalbių su DAR rezidencijos Druskininkuose kūrėjais

Rugpjūčio 4-ąją dieną Lietuvos kompozitorių namuose jau buvo girdėti svečių iš Austrijos Danielio Lercherio ir Michaelio Brucknerio kartu su džiazo legenda Vladimiru Tarasovu ir garso menininke Gaile Griciūte paruošta improvizacinės muzikos programa. O rugpjūčio 15 d. savo įvairiapusę kūrybą pristatys „The Deep Splash“ (www.thedeepsplash.com) platformos tarptautinė kūrėjų komanda.

Idėjų generavimo ir pristatymo procesų sumaištyje – trumpas kūrėjų, idėjų ir inspiracijų koliažas iš rezidencijos ramybėje gimusių pokalbių. Kalbėjosi Rasa Murauskaitė.

Nors pirmajame rezidencijos koncerte rugpjūčio 4-ąją austrų menininkai D.Lercheris ir M. Bruckneris pristatė improvizacinės muzikos projektą, į Druskininkus jie atvyko kitais tikslais. Čia jie siekia toliau plėtoti projektą, kuriame gilinasi į muzikos ir gamtos ryšius.

M.B.: Lietuvoje lankausi jau antrą kartą. Pirmąkart čia buvau 2007 m., kai buvau pakviestas viename projekte dirbti kartu su Vladimiru Tarasovu. Projekto pristatymas buvo suplanuotas 2008-aisiais, tačiau iš anksto atvykau į Lietuvą su Vladimiru susipažinti, pasižiūrėti, ar mums pavyks dirbti kartu. Mums abiem tai buvo puiki patirtis, tad nuo to laiko su Vladimiru palaikome ryšį.

O Druskininkų rezidencija atsirado visai netikėtai. Gavau pasiūlymą vykti į rezidenciją Pietų Korėjoje, tačiau šioje šalyje jau buvau lankęsis bent porą kartų, tad norėjau išbandyti kažką naujo. Paklausiau Austrijos AIR Krems rezidencijos (DAR rezidencijos partneriai, – aut. past.) koordinatoriaus, galbūt galėčiau vykti į rezidenciją Lietuvoje.

Pagalvojau, kad čia būtų smagu atvykti kartu su Danieliu, kadangi jau kurį laiką dirbame kartu, o ir mūsų projektas susijęs su gamta, tad Druskininkai pasirodė jam labai tinkama vieta. Aš pats čia turiu kasdienį ritualą – kasdien einu prie ežero, jį perplaukiu, po to basas vaikštinėju miške ir bandau su čionykšte gamta užmegzti ryšį.

D.L.: Aš Lietuvoje lankausi pirmąjį kartą – Michaelis mane pakvietė atvykti su juo. Šiuo metu esame susitelkę į „gamtą muzikoje“. Michaelis jau kurį laiką fotografuodavo ir kurdavo video, kuriuose fiksuojama gamta. Juos naudojame kaip partitūrą, iš kurios gimsta muzika. Aš darau „lauko įrašus“ – einu į gamtą, įrašinėju garsus. Rezidencijoje šį darbą tęsiame.

M.B.: Iš pradžių mūsų projektas buvo glaudžiai susijęs su skruzdėmis ir kitais vabzdžiais. Į kontaktą su gamta aš pasinėriau fotografuodamas, konkrečiai – gilindamasis į makrofotografiją.

Pirmąkart išgirdęs Danielio muziką pagalvojau, kad joje labai daug gamtos. Tai mane įkvėpė ir nusprendžiau, kad mano patirtis fotografuojant vabdžius ir jo muzika galėtų išsivystyti į įdomų bendrą projektą.

Šiuo metu nuo vabzdžių perėjome prie augalų – medžių, žolių. Tyrinėjame augalų, žmogaus, muzikos komunikaciją. Kuriame muzikos kūrinius tarsi „duoklę“ tam tikriems medžiams ar augalams. Gilinamės į jų skirtingas savybes ir norime muzika perteikti ryšį su jais.

Šiais metais DAR reziduoja ir Olandijoje, Hagoje kuriantis kompozitorius ir garso menininkas Andrius Arutiunianas, priklausantis „The Deep Splash“ platformai. Jis ir jo kolegė, taip pat Olandijoje kurianti menininkė Maianna Maruyama rugpjūčio 15 d. pristatys patirčių tiek Lietuvos, tiek Armėnijos menininkų rezidencijose įkvėptus projektus.

A.A.: Atvažiavau į Lietuvą po mėnesio, praleisto Armėnijoje, kur buvau armėniškoje kompozitorių sąjungos rezidencijos versijoje. Rezidencijos Druskininkuose metu rašau naują audiovizualinį kūrinį, kuris iš esmės ir susijęs su keliavimu.

Kadangi visą mėnesį keliavau, buvo sunku koncentruotis į vieną konceptą, vieną istoriją, kaip paprastai darau savo kūryboje. Istorijų atsirado daug, jas buvo sunku apjungti. Norėjosi rasti formą, kuri atlieptų tą judėjimą.

Keliaujant nieko nėra pastovaus, nuolatos reikia prisitaikyti prie naujų sąlygų, žmonių, kalbų – tas prisitaikymo momentas man šįkart ir pasirodė įdomus. Tad rugpjūčio 15 d. pristatomas kūrinys bus tam tikra kolekcija, muziejus įvairių garsų, vaizdų, tekstų, kurie bus sudėti į vieną.

M.M.: Pirmąkart Lietuvoje lankiausi dar 2012 m. – buvau rezidencijoje Nidoje. Čia sugrįžti visada malonu. Kartu su Andriumi ką tik lankėmės Armėnijoje, o man, neturint nei lietuviškų, nei armėniškų šaknų, labai įdomu buvo pažiūrėti, kaip abi rezidencijos funkcionuoja.

Jas sieja tai, kad čia naudojamasi senų organizacijų infrastruktūra, pastatais, tačiau turinys, programavimas yra visiškai naujas. Kviečiami menininkai iš įvairių šalių, tad ir vienur, ir kitur jaučiausi laukiama.

Artėjančiame kūrybos pristatyme veikiausiai pristatysiu video, prie kurio dirbau ir rezidencijoje Armėnijoje. Bandysiu parodyti, kaip šios dvi erdvės – Armėnija ir Lietuva – gali susijungti. Vaizdai nufilmuoti abiejose šalyse, Armėnijos ir Lietuvos kompozitorių sąjungos pastatuose.

Olandijoje kuria dar vienas įdomus lietuvių menininkas Gediminas Žygus. Kūrybinę veiklą pradėjęs kaip muzikantas, šiuo metu jis ypač domisi dokumentiniu kinu. Rezidencijoje vieši ir jo kūrybos partnerė, australų menininkė, rašytoja Holly Childs, su kuria jiedu ruošia projektą „Hortenzija“.

G.Ž.: Atėjau iš muzikos pasaulio, tačiau pastaruoju metu pradėjau dirbti su dokumentiniu kinu, judančiu vaizdu. Anksčiau grojau įvairiose grupėse, susiformavo tam tikra individuali muzikinė raiška, tačiau klasikine, akademine muzikos kalba savo idėjų niekada nereiškiau.

Visgi man visuomet buvo įdomus tarpdiscipliniškumas – sąmoningai rinkdavausi dirbti su žmonėmis, kurie yra iš skirtingų sričių. Man tai – savotiška mokymosi forma, kita perspektyva.

Muzika – gana abstrakti kalba, o aš ieškojau tikslesnės formos idėjoms reikšti, norėjosi su pasauliu turėti kitokį ryšį. Dirbant vien tik su muzika mėnesių mėnesiais turėčiau užsidaryti studijoje, o kurdamas dokumentiką nuolatos susitinku su žmonėmis, kalbuosi, analizuoju. Taip kūryba išplečia savo teritorijas.

Šiuo metu mane labiausiai domina architektūra, infrastruktūra, formos, kurias paveldime ir kurios formuoja pasaulio įsivaizdavimą. Architektūra sukonstruoja tam tikrą labirintą, kuriame žmogus privalo naviguoti. Taip pat nemažai mąstau apie kolonializmą, įdomu permąstyti Sovietų sąjungos okupacijos istoriją kaip savotišką kolonializmo formą.

Čia rezidencijoje dirbu su australų rašytoja Holly Childs. Dirbame prie projekto, kuris lietuviškai vadinasi „Hortenzija“. Tai performansų serija, kurios temą įvardinti gana sunku. Procesas labai intymus – man rodos, tai gryniausios formos poetika.

Kūrinyje atsiduria mūsų pokalbių ir patirčių nuotrupos. Yra tam tikros tyrimų laukų teritorijos, tačiau jos neapibrėžia to, kas šis kūrinys yra. Bandome auginti tarsi savotišką „Gesamtkunstwerk“. Rugpjūčio 15 d. bus savotiškas vieno projekto juodraščio pristatymas.

Šiuo metu Paryžiuje gyvenanti filmų kūrėja Ieva Kotryna Skirmantaitė savo kūryboje fiksuoja skirtingų erdvių kronikas. Ieškodama paprastumo, unikalias video istorijas ji kuria filmuodama telefonu.

I.K.S.: Paryžiuje studijuoju kino specialybę. Šiame mieste atsidūriau gana atsitiktinai. Dirbau Lietuvoje, kino industrijoje ir nusprendžiau, kad noriu pakeisti aplinką. Sau tinkamos programos Lietuvoje neradau, tačiau tuo metu dažnai važiuodavau į Paryžių pas draugus, ir viena draugė pasiūlė ten atvykti ir studijuoti. Tereikėjo išmokti kalbą.

Šiuo metu daugiausia dirbu su telefonu filmuotais video. Tai mano gyvenime taip pat atsirado gana atsitiktinai. Turėjau telefoną, kuris buvo šiek tiek „pagedęs“, ir jo kamera pati darydavo savotiškus vizualinius efektus, keisdavo spalvas ir panašiai. Pradėjau tuos vaizdus montuoti.

Man visuomet patikdavo fiksuoti įvairius gyvenimo momentus – nuo vakarėlių iki meninių performansų ar kasdienybės. Iš pradžių video kurdavau tik draugams, tačiau pamačiau, kad vystosi įdomūs dalykai. Per video pasimato tai, kas vyksta aplink mus. Ypač persikrausčius į Paryžių radosi daug naujų prasmių to, kas vyksta Europoje, apie ką kalbama viešojoje erdvėje, kaip tai atsispindi žmonėse.

Kai studijavau kino istoriją, daug gilinausi į filmų stilistiką, nuolatos buvo kalbama apie tai, kad reikalinga labai gera raiška, geros kameros, kurios yra brangios. Pati dalyvaudavau filmavimuose, žinau, kiek kainuoja tokia technika. Tad man kilo noras viską paprastinti. Telefonus dabar turi visi, kai kurie jų turi labai aukštos raiškos kameras. Filmavimo telefonu idėja man artima iš idėjinės pusės, tačiau nežinau, kaip bus toliau.

Rezidencijoje baigiu video, susidedantį iš kronikų, apjungiantį erdves nuo Vilniaus iki Paryžiaus, kitų Prancūzijos vietų. Su kitu DAR rezidentu Juanu-Pablo Villegasu kuriame ir kitą video projektą, kuriuo pasakojame apie Druskininkų atmosferą: spa, kurortą, santykį tarp kūno priežiūros ir sveikatos.

Aiškinamės, kaip tai susiję su psichologija, apie sveikatos reikšmę apskritai ir kaip tai traktuojama per kūną ir įvairias procedūras, kurios kartais tampa labai žiaurios. Analizuojame ir grožio / negrožio santykį. Kol kas vyksta procesas, o kokia bus vientisa mintis – dar sunku pasakyti.

Nemaža dalis šių metų DAR rezidentų priklauso ir internetinei videoplatformai „The Deep Splash“. Sparčiai besiplečiantis internetinis videoarchyvas prasidėjo kaip emigravusių lietuvių menininkų pokalbių, diskusijų ir eksperimentų erdvė, tačiau šiandien jis sparčiai plečiasi ir leidžiasi į gerokai platesnes tapatybės sampratos paieškas. Apie „The Deep Splash“ pasakoja projekto kuratorė Monika Lipšic.

M.L.: „The Deep Splash“ gyvuoja jau trejus metus. Tai internetinis videoarchyvas, kuriame kaupiami ir pristatomi menininkų video – filmai apie menininkus, pokalbiai su jais, apsilankymai menininkų studijose, įvairūs kūrybiniai eksperimentai.

Platforma auga, archyvas plečiasi, o kažkada ji prasidėjo nuo labai paprastos idėjos kurti videopokalbius su lietuvių kūrėjais, gyvenančiais svetur. Projektą pradėjo Justė Kostikovaitė kartu su menininku Johnstonu Sheardu. Šiuo metu Justė yra LR kultūros atašė Jungtinėje Karalystėje.

Galiausiai „The Deep Splash“ išaugo iki didelio projekto, o kai aš pradėjau su juo dirbti, atsirado dar viena dimensija – renginiai. Praėjusiais metais rengėme parodą Nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje, pavadintą „Dausuva“. Ji buvo įkvėpta tarpukario geografo ir geopolitiko Kazio Pakšto, kvietusio atsarginę Lietuvą kurti Madagaskare, vėliau – Belize ar Kanadoje.

Savo parodoje kalbėjome apie kitokį lietuviškumą. Pakšto idėja kurti atsarginę Lietuvą buvo susijusi su siekiu išsaugoti tradicijas, kultūrą, vertybes, tačiau šiandienos menininkai dažniausiai nesibūriuoja pagal tautybes – juos labiau jungia idėjos, formos, visiškai kiti dalykai nei nacionalinis identitetas.

Man labai įdomu per „The Deep Splash“ kvestionuoti nacionalinį identitetą, lietuvybę, mąstyti apie migraciją, egzilį, panašias temas, turinčias labai ilgą istoriją. „The Deep Splash“ aprėpia daugybę įvairių kūrėjų tiek amžiaus, tiek socialinių grupių, mažumų prasmėmis. Todėl ir vieningos tapatybės, ryšio su lietuvybe sampratos negalėčiau įvardinti.

Yra žmonių, kurie prisistato lietuviais vien todėl, kad tai tarsi jų „egzotiškesnio“ identiteto dalis. Yra ir tokių jaunų menininkų, kurie negali pakęsti cepelinų ar šaltibarščių, tačiau rastume ir tų, kurie į Lietuvą žiūri labai romantiškai, nuolatos savo kūryboje eksploatuoja lietuvybės temą.

Pati daug keliauju ir tai man yra natūrali būsena. „The Deep Splash“ neromantizuoja išeivijos, nes ji menininkams yra natūrali. Menininkai bendradarbiauja, tarp mūsų daugėja užsieniečių, todėl ši platforma vis labiau tampa nebe „lietuviams apie lietuvius“, o gerokai platesne erdve.

Į DAR daugiausia atvyko menininkai, dirbantys su garsu. Jų kūrybos pristatymas čia labai padeda mums patiems įtvirtinti besiplečiančią „The Deep Splash“ koncepciją, dėl to renginys taip pat pavadintas platformos vardu. Atsinaujinome internetinę svetainę, perrašėme pačią idėją – patys esame atsigaivinę.

Rugpjūčio 15 d. renginyje susijungs performansai, audio- ir videomenas. „The Deep Splash“ kūrybos pristatymas, manau, bus savotiškas pasinėrimas į garsą. Tiek garso, tiek videokūriniai, performansai skatins mąstyti per garsą, vaizdus ir objektus, įsijungti į tam tikrą mąstymo būdą.

Programos kūrėjų sąrašas labai įvairus, o lietuvių tarp jų – tik du. Man atrodo, kad tai savaime byloja, kad „The Deep Splash“ stengiasi mąstyti įvairiau, plačiau žvelgiant į lietuviškąją tapatybę.