Filmas „Pilis“ – pirmas bendras Lietuvos ir Airijos darbas. Kūrybinė komanda tris su puse savaitės filmavo Airijoje – gatvėse, pilyje, baruose, paplūdimyje, o dvi su puse savaitės Vilniuje – scenas bute.
Pagrindinės filmo veikėjos – 13-metė Monika, jos mama Jolanta ir močiutė. „Pilis“ pasakoja jų trijų, emigravusių iš Lietuvos į Airiją, istoriją.
Trijulė gyvena Dubline. Močiutė – buvusi folklorininkė, serganti senatvine silpnaprotyste, Jolanta – profesionali pianistė, bet dirba žuvų fabrike, o Monika svajoja dainuoti.
Kartą jos pakviečiamos groti ištaigingoje Golvėjaus pilyje. Monika tiki, kad tai gali būti jų laimingas bilietas, bet Jolanta atsisako koncertuoti.
Nevilties apimta Monika ryžtasi drastiškam žingsniui, bet pilis, kuri turėjo tapti tramplinu į geresnį gyvenimą, yra toli nuo svajonių.
Tiek detalių apie filmą atskleidžia kūrėjai, o tolesnes intrigas palieka žiūrovams.
Paklausta apie scenarijaus idėją, L.Lužytė sakė, kad mintis kilo natūraliai: „Tiek daug lietuvių gyvena užsienyje, aš pati blaškausi kaip varlė keliauninkė iš vienos šalies į kitą ir niekur nenusėdu.
Pastaraisiais metais gyvenau Čilėje, Mianmare, Nepale, Dramblio Kaulo Krante, Indijoje, o ir dabar viena koja stoviu Berlyne, kita – Vilniuje. Nesu prisirišusi prie vienos vietos, esu laisva kaip vėjas. Klausimas, kur gyvenu ir kur tikrieji namai, man yra vienas sunkiausių.
Man atrodė, kad reikia ką nors sukurti ta klajonių iš vienos šalies į kitą tema, kaip nors įamžinti emigraciją. Taigi paskata atėjo iš tikrovės.
Man emigracija neatrodo baisi. Tai natūralus žmonių poreikis gyventi gerai. Jeigu negali gerai gyventi vienoje šalyje, jie vyksta į kitą. Jeigu nėra gerai viename darbe, ieško kito.
Laisvė rinktis ir yra gyvenimas. Filmas iš esmės yra apie tai.“
Neatsitiktinė ir herojų profesija – Linai labai patinka muzika, ji visada norėjo groti kokiu nors instrumentu, bet nepavyko. Tad bent per šį filmą ji šiek tiek pamuzikuoja.
Rengdamasi filmavimo darbams L.Lužytė daug skaitė apie emigrantus, žiūrėjo laidas, važiavo į Airiją ir Angliją, kad galėtų susitikti su emigrantais, iš pirmų lūpų gauti informacijos ir pamatyti, kaip jie gyvena.
Ir nors „Pilyje“ daug autentikos, rodomi sunkumai atvažiavus į svetimą šalį, kai negali būti tas, kas buvai Lietuvoje, turi keisti profesiją, emigracija režisierei tėra fonas.
„Man įdomesnis ne emigracijos reiškinys, o žmogaus laimės siekis, tikėjimas, kad kažkur pasaulyje geriau nei čia, užtenka ten nuvažiuoti, ir gyvenimas nusidažys vaivorykštės spalvomis. Tai filmas apie svajonę.
Emigracija – kontekstas, o esmė – žmogus, svajojantis, drįstantis svajoti ir siekiantis to, ko nori, o ne imantis tai, ką numeta gyvenimas.
Trys moterys iš Lietuvos atsikrausto gyventi į Airiją, nes mama, matyt, nori pakeisti gyvenimą.
Mergaitė nori dainuoti, tapti muzikos žvaigžde. Airija – tokia šalis, kurioje daug muzikos, čia visi muzikalūs. Atrodo, kad šioje šalyje svajonės turėtų pradėti pildytis.
Bet, kaip tikriausiai būna daugeliui emigrantų, atvykusių į naują šalį, svajones tenka atidėti. Reikia dirbti bet ką, kad išgyventum ir turėtum stogą virš galvos.
Mama dirba, o mergaitė, kaip ir visi paaugliai, yra bekompromisė.
Ji nenori priimti antrarūšės emigrantės gyvenimo, nori siekti savo tikslų, svajonių. Ji turi didelių ambicijų ir nenori būti antros klasės žmogumi. Ji svajoja tapti garsia dainininke ir atkakliai siekia šio tikslo.
Apskritai nemanau, kad yra antrarūšė terpė, – antrarūšiais save paverčia žmonės, kurie jaučiasi tokie“, – samprotavo režisierė, gerbianti žmones, kurie, užuot sėdėję, dejavę ir gailėjęsi savęs, pakyla, išvažiuoja, imasi veiksmų ir siekia tikslų.
Ką reiškia pilis, kokia jos simbolika filme? „Man regis, simbolika akivaizdi. Mes visi turime svajonę, simboliškai ją galima sutapatinti su pilimi – siekiamybe, kur norime nukeliauti ir kur atsidūrus visas gyvenimas taps rožėmis klotas“, – šypsojosi režisierė, savo pilimi šiuo metu laikanti „Pilį“.
Ji priminė ir Franzo Kafkos romaną „Pilis“, kurio herojus bando patekti į Pilį, gauti jos užtarimą ir globą, bet kelią jam nežinia kodėl vis kas nors pastoja.
Tai paties gyvenimo, kaip rašytojas jį suprato, metafora – beviltiškas, bejėgiškas blaškymasis, kažko be galo trokštant, bet dėl pasaulio atšiaurumo nepajėgiant pasiekti.
Gal ir L.Lužytės herojų pilis iliuzinė? Juk pilys linkusios sugriūti, ypač pastatytos iš smėlio.
„Airijoje visos pilys iš akmens ir labai sunku suprasti, kokio jos senumo, nes atrodo kaip vakar statytos“, – nusijuokė L.Lužytė, bet pridūrė, kad jos herojų pilis irgi byra, tačiau kai kas yra ir už pilies.
Kaip ir pirmajame L.Lužytės ilgametražiame vaidybiniame filme „Amžinai kartu“, šiame vaidina Gabija Jaraminaitė (46 m.), už darbą minėtoje dramoje apdovanota Sidabrine gerve kaip geriausia aktorė.
„Su Gabija visąlaik dirbu ir norėčiau dirbti toliau. Manau, tai reto talento aktorė. Kai pradėjau rašyti scenarijų, iš karto žinojau, kad mama Jolanta bus Gabija“, – apie aktorių pasirinkimą pasakojo režisierė.
Močiutę vaidina Jūratė Onaitytė (64 m.). Ji ir G.Jaraminaitė filmavimo aikštelėje susitinka ne pirmą kartą – beveik prieš 30 metų taip pat vaidino mamą ir dukrą Raimundo Banionio filme „Vaikai iš „Amerikos“ viešbučio“.
„Antra likimo dovana, nes man patinka J.Onaitytė, ir ji antrą kartą vaidina mano mamą“, – džiaugėsi G.Jaraminaitė.
Pagrindinę heroję Moniką įkūnijo Barbora Bareikytė, aktoriaus Jokūbo Bareikio 13-metė dukra, jau antrą kartą vaidinanti kine, – pernai ji nusifilmavo lietuvių kilmės režisieriaus iš JAV Tomo Vengrio juostoje „Gimtinė“.
„Turiu nerealią aktorę B.Bareikytę, – džiaugėsi L.Lužytė. – Ji vaidino labai jautriai, dinamiškai, perteikė smulkiausius psichologinius niuansus. Filmo jausmų paletė – nuo džiaugsmo iki pragaro, ašarų, ir ji viską nuostabiai suvaidino. Turime ir daug medžiagos, filmuotos gatvėse, pilyje, prostitučių bare, bute. Man regis, bus labai dinamiškas filmas.“
B.Bareikytė sakė, kad jos kuriama Monika primena ją pačią.
„Monika yra tokia, kokia buvau maža, kai dar nieko nebijojau, buvau atsipalaidavusi, pasitikinti savimi.
Būdama ketverių metų rengdavau pasirodymus, buvau itin drąsi. Tėvai išsaugojo vaizdo įrašus, matydama juos suvokiu, kokia artima pagrindinei filmo herojei tada buvau.
Man dabar smagu prisiminti, nes tam tikrose „Pilies“ scenose pamatau save mažą“, – kalbėjo jaunoji aktorė.
Šią savaitę baigtos filmuoti „Pilies“ laukia montažas ir kiti baigiamieji darbai. Ekranuose filmas turėtų pasirodyti kitų metų rudenį.
