Kadangi šio komentaro autorius taip pat buvo kviestas, bet, kaip minėta, tai atostogų metas, tebus leista keletą pamąstymų išsakyti dabar. Juoba neretas galvojame, kad neišsakytos mintys praleis progą pataisyti pasaulį.
Viena tokia diskusija dėl pavadinimo galimos kaitos jau vyko – Kultūros naktyje. Irgi atostoginis formatas. Pakviesti keletas iškilių menininkų pareiškė nebijantys kaitos – juk svarbu turinys. Pozicija teisinga, nes gana tos formos siūlomų formalizmų. Tačiau tokių diskusijų žaidimas nėra vienplanis, taisyklės čia takios, ir taip suteikiama puiki proga pažongliruoti demokratijos forma: štai, menininkai, nacionalinių premijų laureatai – ne prieš keitimą. O juk kanalas – jiems!
Bet ar iš tiesų jiems? Ir ar kanalas turi būti veidrodis, kurį žiūrėdamas menininkas narciziškai grožėtųsi savimi? Kai LRT vadovė savo kadencijos pradžioje ištarė, kad LRT KULTŪROS pavadinimas gali atgrasyti dalį auditorijos, nes „kultūra galbūt yra laikoma produktu elitinei, siauresnei auditorijai“, ji tiksliai įvardijo dabartinę televizijos santykių su kultūra situaciją.
Tokią, kurioje ne tik ji, bet ir daugelis mūsų esame užaugę. Tik reikėtų pripažinti, kad ne auditorijos elitiškumas čia problema, o televizijos kūrėjų ir strategų siauras žvilgsnis ir siaubingai pasenęs požiūris. Nes kai kultūra suprantama tik kaip meno kūrinys – ir dažniausiai gimęs valstybinėse didžiosiose salėse, tradicinis, garsaus premijuoto kūrėjo – tada ir gimsta tas vadinamasis elitiškumas, kuris, išvertus į normalią kalbą, reiškia nuobodumą.
Jis atsiranda iš inercijos – nesidomėti, eiti lengviausiu keliu ir arba pildyti paprasto anonso trafaretą (data-vieta-kūrėjo pasisakymas), arba pristatyti iškilų menininką – paprastai tą, kurį visi ir taip žino jau 50 metų. Bet, labai tikėtina, stilingasis laidos vadėjas ar vedėja apie jį sužinojo vakar.
Toks kultūros pateikimas yra tik rezultatas didžiosios problemos, kuri labai tiksliai atsispindi kanale LRT KULTŪRA (sakau – atsispindi, nes nepanašu, kad kas tą kanalą sąmoningai kuruotų): į jį metama viskas, kas tarsi netinka pirmajam, nors kokybės požiūriu jie visiškai tolygūs, ir apie laidas kaip tam tikras subkultūrų nišas kalbėti netenka.
Iš tiesų laidas skiria tik laikas: laidos pozicija čia sukuria svarbą ir kažkodėl visuomeninio transliuotojo tebetrokštamus reitingus. O prievolių visuomenei požiūriu – aš sau negaliu paaiškinti, kodėl „Nacionalinė ekspedicija“ ir „Nacionalinė paieškų tarnyba“ rodomos pirmuoju kanalu, o „Viduramžių Europa“ ir „Kelias į namus“ – antruoju.
Puikus pavyzdys, kaip buvo numarinta geriausia diskusijų laida „Nes man tai rūpi“ – kilnoti ją kas sezoną vis kitur ir kišti į nepatogiausią laiką. Taip užmušti gali ir populiariausias žinias ar jau ne vien madose, bet ir epochose pasiklydusį „Sveikinimų koncertą“.
Kaip kultūra suvokiama televizijoje, o dėl jos – ir didesnėje visuomenės dalyje – idealiausiai išreiškia „Panorama“: jos vieta – po politikos, ekonomikos, žemės ūkio ir užsienio. Tai mūsų visuomenės mąstymo struktūra, svarbos prioritetai. Kitos, pelno siekiančios TV, kultūrą visiškai išmeta ir į pirmą vietą iškiša nusikaltimus ir nelaimes.
Nesakykite, kad žiniasklaida atspindi visuomenę, šiandien XXI amžius, ne XIX. O šis marksistinis požiūris pirma arti ir užsidirbti duonai, o jau tada eiti žiūrėti žaidimų, klesti, nors epochos keitėsi kardinaliai.
Šiandien kultūra užima didžiąją mūsų gyvenimo dalį, pažangių visuomenių strategai ją senokai pripažįsta kaip dalyvaujančią visur – ir tikrai daugiau nei žemės ūkis, politika ar ekonomika. Verslininkas pagal savo kultūros modelį stumia į Seimą jam vienam reikalingus įstatymus ir spjauna į solidarumą, o politikas juos aprobuoja pagal savą – ir galbūt kyšio dydžio – kultūros sampratą.
Vienas didžiausių koncerno „MG Baltic“ skandalo aspektų yra jų neva rūpestis J. Basanavičiaus paminklu ir šio mecenavimas per Nacionalinį muziejų. Antras, dar didesnis – ne tai, kas buvo išviešinta šalies verslo magnatų pokalbiuose, o pati kalba, svyruojanti tarp kalėjimo žargono ir pirmųjų pavyzdžių iš kalbos gimimo laikų. Ar tai nėra „Kultūros“ kanalo tema? Dar ir kaip.
Kultūra tebesuprantama panašiai kaip paveldas, „įkainojamas“ po 50 metų. Keista, bet tai, kas šiandien yra stilius, gyvensena, santykiai, etiketas, statybos ir t. t. – po kokio šimto metų taps kultūros istorikų nagrinėjamu objektu. Nes visa tai yra kultūra, ta bazė, ant kurios stovi mūsų valstybių itin fiziniai ir ekonominiai antstatai.
O televizija tebeperša kultūros kaip nebūtinos pramogos ar prabangesnio laisvalaikio sampratą. Ir jei šiandien – tik šiandien, bet pagaliau! – jau pradedama kalbėti apie švietimą, kaip visuomenės varomąją galią, paradoksaliai čia vis dar tolygiai nedalyvauja kultūros veiksnys.
Iš tiesų kanalo pavadinimo klausimai yra šalutiniai. Jei LRT gyvuoja laida „Gyvenimas“, juk mes visai negalvojame, kad ši laida aprėpia visą gyvenimą, – anaiptol, tik tokį, koks domina vieną žurnalistą. Iš tiesų tai jo gyvenimas. Kaip ir „Emigrantai“ pristato tik menką jų dalį, grįstą daugiausia gražiais vaizdais, o ne vergovės kasdienybe ar Anglijos miestelio pilkuma.
Net ir radijo stoties „Klasika“ pavadinimas kelia klausimą, kas yra klasika, nuo kada ji taip vadinama, kodėl negirdime pastarųjų 50 ar 30 metų kūrinių, tapusių tikra klasika, ar tai atspindi tik laidų rengėjų skonį?
Pavadinimų kaita – ne vien simbolinis gestas. Jų kaita iki tam tikro LRT pliuso ar minuso pripažįstamas senovinis siauras požiūris ir prieš jį kapituliuojama. Taip analogiškai „Panoramą“ pervadinkime „Tašku“, ir tai pasaulio įvykių masteliu bus teisinga.
Kultūra, suvokiama kaip menas (ir dažnai tik tam tikras), tėra vienas menkas visos panoramos atspindys – lyg nuėję į mišką matytume tik pušis. Ir visuomeninis transliuotojas šiandien, palikdamas esamą kanalo pavadinimą, bet plėsdamas jo turinį į švietimo, užsienio kultūros, finansų, auditorijos plėtros, tolerancijos ir kitas sunkiai aprėpiamas išvardinti gyvenimo erdves, turi retą, iš esmės – revoliucinę progą keisti visuomenės sampratą. Ne apie kultūrą, o apie šios dienos gyvenimą ir įtakas jam. Bet ar tam pakaks ne vien ambicijų, bet ir resursų – ar kaip tik bus taikomasi prie jų?
Tai nėra viešo forumo, skirto išklausyti už ir prieš, klausimai, o tikriausi transliuotojų politikos reikalai, kuriuos galima diskutuoti, bet jau kitame, gerokai ilgesniame ir gilesniame formate. Kaip ir aptarti labai konkrečius klausimus – o ką duotų LRT KULTŪROS kanalo keitimas?
Koks būtų jo santykis su pirmuoju kanalu? Koks vadovas pagaliau ims rūpintis šiuo kanalu realiai, ne nominaliai? Ar bus perkamos laidos iš to, kas pasiūloma, ar skelbiami konkursai ir labai konkrečioms laidoms? Ar šiemetiniai 39 mln. eurų yra skirti visuomenei ugdyti ir šviesti, ar išleisti algoms ir laidoms?
Šią lygtį galima supaprastinti iki gana romantiškos, bet labai konkrečios sąvokos – rūpesčio kultūra, o dar labiau – rūpesčio visuomene. Nežinau, ar LRT laidų kūrėjams būdingas žodis „azartas“, ar žmonėms rūpi savo laidomis ir pačia TV programa išsakyti poziciją, bet dažnai atrodo, kad jų autoriai ir dar labiau prodiuseriai tiesiog bando prastumti dienas ir gyvenimą, gamindami produkciją, kuri leidžia mums gyvenimą stumti kur kas nuobodžiau nei be jos.
Ir tada frazė apie kultūros elitiškumą apsiverčia kardinaliai, – atsiremiame į konkrečios įstaigos ir gal tik keleto žmonių kultūrą ir jos suvokimą. Jie yra tie atsitiktinai ar dėsningai išrinktieji, kurie pagal savo (ne)supratimą formuoja mūsų skonį ir kurio, laimei, išvengia išjungiantieji televizorių.
Meno kritiko Vaido Jauniškio komentaras skambėjo LRT RADIJO laidoje „Kultūros savaitė“.
