Pagerbiami iškiliausi menininkai
A.Bosui, kurio darbai puošia uostamiesčio viešąsias erdves, kultūros magistro vardas suteiktas už Klaipėdos krašto kultūrinio indentiteto formavimą, jo kandidatūrą pasiūlė Lietuvos dailininkų sąjunga. R.Treigys Klaipėdos apskrities dailininkų sąjungos bei asociacijos „Kūrėjų sąjunga“ siūlymu buvo įvertintas už savo fotografijų meninės kalbos išskirtinumą bei įtaigumą.
„Išrinkome gražų vyrų, kurie savo darbais ne kartą garsino Klaipėdos vardą Lietuvoje ir pasaulyje, duetą. Neabejoju šių menininkų galia toliau tęsti šį kilnų darbą. Tegul kultūros magistro vardas jiems tampa įkvėpimo, naujų proveržių šaltiniu - lauksime naujų jų talento proveržių”, – kalbėjo Kultūros magistro vardo suteikimo komisijai vadovaujantis uostamiesčio meras Vytautas Grubliauskas.
Klaipėdos kultūros magistro vardas teikiamas uostamiesčio menininkams, kitiems kultūros darbuotojams už išskirtinius nuopelnus. Išrinktiems kūrėjams per miesto gimtadienį tradiciškai įteikiami aukso žiedai, juvelyrikos meistrų pagaminti pagal piliavietėje archeologų atrastą relikviją - renesanso laikų žiedą.
Kultūros magistrai - miesto pažiba
Pretendentus į kultūros magistrus siūlo uostamiesčio kultūros įstaigos, kūrybinės sąjungos, nevyriausybinės organizacijos, privatūs asmenys, taip pat ir Klaipėdos savivaldybės administracijos Kultūros skyrius.
Klaipėdos kultūros magistrai renkami nuo 2003-ųjų. Per keturiolika metų šis garbingas vardas jau suteiktas 33 profesionaliems dailininkams, muzikantams,teatralams, literatams, istorikams, žurnalistams, menotyrininkams, bibliotekininkams, kultūros įstaigų ir kolektyvų vadovams, organizatoriams.
Šiemet į kultūros magistro vardą be išrinktųjų pretendavo dar keturi klaipėdiečiai menininkai: renginių organizatorius ir režisierius Romandas Žiubrys, chorvedys, respublikinių dainų švenčių režisierius Vytautas Blūšius, Klaipėdos dramos teatro aktorė Regina Šaltenytė ir skulptorius Klaudijus Pūdymas.
Menas - amžinas, gyvenimas - mirksnis
Per iškilmingą ceremoniją piliavietėje dėkodamas už įvertinimą A.Bosas prisiminė, kaip prieš 42 metus atvykęs dirbti į Klaipėdą, čia išvydo tik du sovietmečio epochos monumentalaus meno kūrinius: skulptūrą „Žvejas“ Dangės krantinėje ir paminklą Rusijos proletariato vadui Vladimirui Leninui miesto centre.
„Tuomet su jau mirusiu kolega skulptoriumi Regimantu Midvikiu pasidalijome "įtakos sferomis" - vienas dirbo kairėje, kitas dešinėje Dangės upės pusėje. Miestas augo, geografija plėtėsi, mūsų keliai dažnai persipindavo - vėliau mums užteko ir dešiniosios, ir kairosios Taikos prospekto pusės. Tik kiekvienas darbas sunkiai atsistodavo“, - prisiminimais dalijosi A.Bosas.
Sovietmečio pabaigoje Kultūros ministerijos užsakymu rekonstruotam Klaipėdos dramos teatrui A.Boso sukurtas įspūdingas bronzinis mūzų bareljefas iki šiol dulka sandėliuose, bet menininkas nepraranda vilties, kad jis bus sumontuotas: „Skulptoriai turi ilgai gyventi, būti kantrūs, nenusiminti, jeigu nori pamatyti savo darbo vaisius. Idėjų visada yra daugiau nei galimybių juos įgyvendinti“.
A.Bosas prisipažino, kad žinia apie apdovanojimą jį išmušė iš vėžių. Jau anksčiau magistro žiedą gavusio bičiulio klaipėdiečio rašytojo Juozo Šikšnelio skulptorius klausęs, ką tokia proga jam reikėtų pasakyti.
„Jis man siūlė pasigirti – kūryba buvo aukščiau ideologijų, kad sunkiai ir kukliai dirbau savo darbą. Princo Fridrycho poternoje per ceremoniją jo žodžius ir pakartojau“, – šypsojosi A. Bosas, savo prakalbą baigęs sparnuota lotyniška fraze –„Ars longa, vita brevis“ (Menas ilgaamžis, gyvenimas - trumpas).
Padėkojo Šiaurės Atlantidai
Susijaudinimo neslėpė ir R.Treigys, kurio kūrybą ir gyvenimo keliai susirinkusiems išsamiai pristatė kitas anksčiau ne tik Klaipėdos kultūros magistro, bet ir Nacionalinės premijos laureato titulus pelnęs kūrėjas - eseistas, poetas ir dramaturgas Rolandas Rastauskas. Pastarasis R.Treigį pasveikino jam skirtu kūriniu.
Prieš ceremoniją mintinai išmokusį savo kalbą stiprių nervų R.Treigį staiga užvaldė jaudulys – viską pamiršęs fotomenininkas prašė susirinkusiųjų leisti perskaityti savo mintis iš lapelio.
„Mano kalba – fotografija. Noriu padėkoti Klaipėdos kraštui - Šiaurės Atlantidai, kurios atmosfera, horizonto linija, nesibaigiantys ūkai smarkiai įtakojo mano kūrybą – šie motyvai atsikartoja mano fotografijose. Taip pat esu dėkingas vaikystės žemei Suvalkijai už žmogiškąjį pradžiamokslį ir tikrumą“.
R.Treigys dėkojo savo šeimai, apgailestavo, kad tėtis nesulaukė šios dienos, bet sakė esąs įsitikinęs, jog jis šiuo metu yra šalia. Taip pat ir kūrybos įkvėpėjams, be kurių neįsvaizduojąs šio pasaulio, - Piteriui Breigeliui, Rembrantui, Johanui Sebastijanui Bachui, Andrejui Tarkovskiui, Frederikui Feliniui.
Vertinimo komisija sulaukė R.Treigio komplimentų ne tik už pamatytą, bet ir "išgirstą fotografiją“, kurioje, pasak menininko, nėra žmonių, bet tvyro nuojauta, kad jie visada yra kažkur netoliese, tuoj įžengs į kadrą.
Pilies požemiuose - kaip pirtyje
„Kartais fotografijai suvokti prireikia muzikinės klausos, visada sakau, kad man svarbu ją įgarsinti - taškai, brūkšniai, įbrėžimai yra mano kūrybos garsai“, - savo meistrystės laboratoriją atvėrė R.Treigys.
Net ir pripažintus lietuviškos fotografijos mokyklos korifėjus R.Treigio kūryba pradžioje glumino. Prieš daugelį metų specialiai subraižytas savo fotografijas atnešęs vienam reikliam tuometės Lietuvos konservatorijos dėstytojui ten studijavęs menininkas sulaukė patarimo neeksponuoti „broko“.
Karštą vasaros dieną ankštoje istorinės piliavietės poternoje susirinkę iškilmių dalyviai, ypač vyresnio amžiaus klaipėdiečiai, sukaitę gaudė orą - čia jie pasijuto kaip suomiškoje pirtyje.
Žmonės į tvankius požemius sukvietusiai savivaldybei, regis, jau laikas ko nors griebtis, kad ceremonijos Frydricho poternoje nevirstų sunkiai pakeliama kančia visiems - ir kultūros magistrams, ir svečiams.
Po iškilmių renginio dalyviai, nuvykę į piliavietėje atidaromas naujas istorijos muziejaus patalpas, ten lengviau atsikvėpė vaikštinėdami šiuolaikiškai įrengtomis, ventiliuojamomis ekspozicijų salėmis.
