Tarpukario architektūros palikimas yra vienas kertinių Kauno identiteto elementų.
Dizainerės Gerdos Liudvinavičiūtės ir Kauno technologijos universiteto Statybos ir architektūros fakulteto absolventės Ligitos Ažukaitės-Lileikės kolekcijoje „The Concrete City|Kaunas“ atrasti galima net septynių objektų detalių, o patys papuošalai sukurti iš betono.
Kolekcija sukurta laimėjus projektą „Kauno startuoliai 2017“, ji pelnė ir Lietuvos dizaino diplomą „Geras dizainas 2018“.
Domėjosi pastatų istorija
Betoniniuose papuošaluose nusėdo Centriniai pašto rūmai, Nacionalinis M.K.Čiurlionio dailės muziejus, Karininkų ramovė, Kristaus Prisikėlimo bazilika, Pelėdų kalnas, Lietuvos teisingumo ir Seimo rūmai (dabar Kauno valstybinė filharmonija), Aleksandros Iljinienės namas.
„Mūsų tikslas buvo sujungti juvelyriką, architektūrą, istoriją. Kauno tarpukaris turi tikrai daug išskirtinių pastatų. Darėme eskizus, keliavome, fotografavome. Domėjomės istorija, ieškojome, kuo svarbūs tie pastatai miestui, gyventojams, mums pačioms, kaip kūrėjoms. Žiūrėjome, ką jame įžvelgtų žmonės, kurie nešiotų papuošalus.
Svarbu buvo atrasti detales, kurios skleistų istoriją. Nenorėjome tik gražaus papuošalo. Mes į šią kolekciją žiūrime kaip į meninį-edukacinį projektą“, – pasakojo architektė L.Ažukaitė-Lileikė.
Kiekvienam – sava prasmė
Detalės į papuošalus perkeltos pačios įvairiausios.
Išskirtiniai Prisikėlimo bazilikos langų kvadratėliai, Centrinio pašto langus puošiantys tautinės juostos motyvai, Pelėdų kalno tvoras puošiantys pelėdžiukai, M.K.Čiurlionio rizalitas ir kiti.
Visus kūrinius lydi juose vaizduojamų pastatų nuotraukos, informacija apie jų išskirtinumą, autorius, statybos metus.
Pasak pagrindinės idėjos autorės G.Liudvinavičiūtės, projektas „Celsius 273“ ir šie papuošalai sulaukė Kauno istoriją pažįstančios ir vertinančios publikos dėmesio.
„Buvome maloniai nustebintos, kai susirinko įvairaus amžiaus žmonės ir aptarinėjo mūsų kūrinius. Susirinkusieji dalijosi atsiminimais apie pastatus, rinkosi sau artimesnius objektus. Kiekvienas atėjęs iš kiekvieno kūrinio pasiimdavo vis kitokią emociją.
Ji priklausė nuo žmogaus patirties, žinių ir ryšio su konkrečiu pastatu. Kas ėjo į pirmąjį pasimatymą prie kurio pastato, kas tuokėsi bazilikoje, kas tiesiog pro šalį nuolat praeidavo su mama. Kiekvienas mūsų šiems pastatams ir juvelyrikos dirbiniams sukuriame savo prasmę“, – tikino menininkė.
Pradžia buvo sudėtinga
Tiesa, norint perkelti kūrinius į netradicinę betono formą teko nemažai padirbėti ir pačioms kūrėjoms atrandant technologiją bei tinkamą mišinį.
„Buvo sudėtinga, nežinojau, kaip padaryti, kad papuošalai iš betono būtų kokybiški. Buvo ilgas bandymų metas, beveik metus ieškojau technologijos, kaip juos pagaminti. Pradžioje būdavo, kad traukiami iš formos jie tiesiog subyrėdavo, neišdžiūdavo ar pažaliuodavo.
Buvo visokių klaidų, kol skaitant įvairius straipsnius, ieškant žmonių, kurie patartų, pavyko surasti tinkamą technologiją. Dabar galime ieškoti įvairiausių formų ir įgyvendinti savo norus“, – pasakojo G.Liudvinavičiūtė.
Merginos neslėpė, kad jau yra numačiusios tęsti idėją ir ateityje laukia naujų architektūros, miesto gyvenimo ir betono juvelyrikos projektų.
