Šių metų liepos vidury, kai ėmė sklisti žinia apie Viktoriją, kuri neatsibudo po operacijos Porte, kai ta žinia buvo tikslinama, kad nieko tiksliai nežinoma, bet Viktorijos nebėra, anas knygų išdalinimas arba pernykštis, atrodytų, visiškai nekaltas jos pozavimas „Sirenų“ spektaklio „NACHLASS, kambariai be žmonių“ fotosesijai, ir viskas viskas ima atrodyti kaip makabriška pranašystė, kaip tikslingas scenarijus. Juk net jos retų eilėraščių personažas, žadėjo bus kaip bus, nes taip turi būti
Viską dabar liepos 17-sios mirties faktas sureikšmina, suprasmina, sušiurpina.
Nesiliauju galvojusi apie ją, o galvoju visą laiką tą patį – apie tuos pačius visiškai retus ir trumpus mūsų pokalbius, apie replikas laiškuose, apie jos rašymą, kurio būta taip mažai. Galvoju, nes tai, ką atsimenu, nepaleidžia ir limpa į vieną paveikslą, tekstas rašosi pats ir pataiko į atsisveikinimo su Viktorija dieną. Šiandien, Klaipėdoje, lėlių teatro patalpose, iki 15 valandos.
Net „Sirenų“ feisbukas nutilo be Viktorijos, „kurios žodžiais buvo rašomas ir šis puslapis. Kurį laiką čia bus tyla“. Ji ne tik viešino „Sirenas“, ji ruošėsi perimti vadovavimą festivaliui ir sudarė programą trims metams į priekį – vadinasi tris metus mes matysime Viktorijos „Sirenas“.
Ji dirbo ir Nacionaliniame teatre, kur rūpinosi naująja dramaturgija, ji sukūrė ir organizavo tarptautines jaunųjų teatrologų konferencijas, už kurių idėją buvo tarptautiniu mastu apdovanota (Aachene, toje pačioje salėje, kurioje po poros dienų buvo apdovanota ir Lietuvos Prezidentė!). Betgi jos gyvenimas nebuvo vien darboviečių sąrašas. Man Viktorija Ivanova – visų pirma jos tekstai, jos sakiniai, kurių vienas tvinksi seniai ir nuolat, nuo parašymo 2013-ųjų gegužę: „Paskutinįkart scenoj – biriu pavidalu“.
Viktorija tada rašė po Šapranausko mirties, neminėdama jo vardo, bet buvo taip aišku: „Kai vis tuštėja scena ir užkulisiai, kai nueina savarankiškai – neištarę „būti ar nebūti“ – pasirinkę nebūtį“. Ir tada tas sakinys, ir kiti, kurių ranka nekyla dabar čia cituoti, nes... per daug apie šiandien, nors ji nuėjo ne savarankiškai. (Viktorija Ivanova. Balandžio valkata: belaukiant (gegužės). 2013 05 16)
***
Kada sugalvojome rašyti komentarus „Menų faktūrai? Tokius, kuriuose tilptų ne vien teatras? Gal tais pačiais 2013? Taip, tada. Rūta – verandas, Vaidas – šaligatvius, Viktorija atėjo su Inteligentišku valkata. „Verandos jis neturi, šaligatviuos dar slidu, norėtųs rašyti nuo pievos, bet šiemet iš kiemo ne visi taktiškai išskuba. Susirangyti ant savo ir svetimų palangių, primerktom akim godžiai geriant į save vis šiltėjančios kovo saulės spindulius, kol japonų turistai jau dabar imituoja lauko kavinių sezoną... Bet į juos – pro langą. Kaip ir į kitus – pro ketvirtąją sieną, scenos langą, pro ekraną, pro pavasario rūškaną rūgščią, pro lėtą šalčio monotoniją...” (Viktorija Ivanova. Kovo valkata: panorama pro svetimus langus. 2013 03 26)
Jos Inteligentiškas valkata išvaikščiodavo ir išvažinėdavo plačiausią geografiją. Pastebėjo ne tik premjeras čia, bet ir festivalius svetur, ir kitus menus, filmus, knygas, būsenas. „Pro langą žiūri ir Vytautas Kalinauskas, maloniai kalintis Audronės Girdzijauskaitės „Nutolusių balsų“ viršelyje. Ir žiūri pro langą į kitų namų langus – už kurių jubiliejų atšventusios menotyrininkės-dailėtyrininkės-teatrologės-rašytojos aprašyti-aprašytini-aprašinėjami gyvenimai. Kasdienybės audiniai, nugulę lentynoje, biografijos elementai, virtę raidėmis ir sakiniais, mažos detalės, juvelyriškai kuriančios pasaulius“. (Viktorija Ivanova. Kovo valkata: panorama pro svetimus langus.)
Arba ji vertino tiesiog buvimą čia ir dabar: „Inteligentiškas valkata prisimins savo viešnagę Sankt Peterburge, kur prieš kelis metus buvo pakviestas į Aleksandro Volodino vardo festivalį „Penki vakarai“. Kur gražiausias dalykas atsiskleidė ne scenoje, ne jaunųjų teatrologų konferencijoje, ne pjesių skaitymuose, net ne teatro bufete. Gražiausia patirtis buvo sėdėti teatro koridoriuose vis tikrinamam teatro budinčių ir laukti. Laukti kažko – tarsi spektaklio? O paskui jau ir pamiršti, ko iš tikrųjų. Jaustis stebimam, o paskui jau ir stebėti” (Viktorija Ivanova. Balandžio valkata: belaukiant (gegužės).
***
Vienoje verandų rašiau apie keturlapius dobilus, kurių radau taip netikėtai daug, ir kaskart persekiojo Volando klausimas Margaritai: „Ko jūs norite sau?“ Kitiems daug norų turėjau, visą gyvenimą jiems sutvarkiau, o sau? Viktorija po to parašė laišką: „Tai dėl to, kad jūs viską turit“. Ji turėjo kitokio visko. Noro ir laisvės keliauti, gyventi po grynu dangum, užtat – vis kitur, „pamiltoj Portugalijoj“, tiesiog pasaulyje. Atrodė, atstumai jai neegzistuoja. Ji neprisirišusi prie to, ką turi.
***
Dar svarbu ir nepamirštama. 2012-ųjų kovas. Vido Bareikio „Mr. Fluxus, arba Šarlatanai?“ premjera „Kablyje“. Viskas taip nauja, įdomu, taip „kabina“, bet kaip apie tai rašyti? Žinojau, kad „Menų faktūrai“ rašys Viktorija, spektaklio autorių bendraamžė. O aš „Mūzų malūnui“. Ir turiu porą dienų, kaip visada.
Jeigu Viktorija parašytų greičiau – paskaityčiau, pasitikrinčiau, pasimokyčiau. Bet mano recenzija „Belieka žaisti“ turi pasirodyti pagal „Lietuvos ryto“ grafiką, negalėjau delsti. Ir rašiau kaip rašėsi apie tą naują jauną teatrą, kuriam ir žodžių rasti dar nemokėjau.
Kitą dieną „Menų faktūroje“ – Viktorijos recenzija „Žaisti karaliams ant galvų“. Skaičiau apstulbusi: mes matom ir rašom panašiai, mums svarbūs tie patys dalykai, netgi pavadinime „žaisti“ – lyg susitarusios. Viktorija, siunčiu jai laišką, mes parašėm recenzijas dvynes. Viktorija: norit pasakyti, kad aš nusirašiau? Ką tu, aš džiaugiuosi, triumfuoju – skaitydama tave, pasitikrinau, kad... matau ir moku parašyti!
***
„Talentinga ir visada keliaujanti“ – tai atsisveikinimo su Viktorija įrašas Lietuvos kultūros instituto feisbuke. Nes ji yra dirbusi ir tame institute, ir ten daug ką pradėjo, turiu omeny viešuosius ryšius. Ji vis dirbo su viešaisiais ryšiais, kurie, manau, trukdė rašyti visa kita.
Gerai, sakiau jai, nerašyk Valkatos, bet rašyk ne vien pristatymus apie pristatymus. Nesinuodyk tais viešryšiais. Pernai rudenį atsakė: „rašau, daug rašau – pranešimus spaudai, e-mail´us, paraiškas, ataskaitas. Laiko „rašyt į stalčių“ daug neturėjau šiemet, labai greit prasidėjo jei ne darbymetis, tai gyvenimas. Gal kitąmet bus ramiau”.
Turbūt ji rašė, bent jau feisbukas liudija įrašus-eilėraščius, ir nenustebčiau, jei pasirodytų jos knyga. Laukčiau. O kol tos knygos dar nėra, tiesiog klajoju laiku atgal palei villa ivanova sieną:
2016 m. Sausis 17 d.
jei kas žadins, prašysiu dar dešimt minučių.
dar sapną portugalijoj pasapnuot.
ir pamažu reikės budintis.
iš sicilijos kaip iš filmo.
iš maroko kaip iš afrikos.
iš ispanijos kaip iš vidurž(i)emio skolintuose batuose.
ir vėliau jau į tą teatrą. vaidinti gyvenimą.
Toledo, Spain.
2015 m. Gruodis 3 d.
be poezijos: jei kas skambinsit – stengsiuos nekelt.
nes brangu.
bet jei rašysit – skaitysiu su malonumu.
nes brangu.
o jei duosit adresus – ir pati rašysiu.
nes kaip malonu: ne tik gauti laiškus, bet ir juos rašyt.
ypač, kai tai – pagrindinė dienos veikla.
rašyt laiškus. kurių net nežinai, ar išsiųsi.
o jei išsiųsi – dar nežinai, kur.
2015 m. Lapkritis 27 d.
bus kaip bus, nes taip turi būti
ir ramu, nes užtikrinta:
bus tik geriau ir geriau.
ir kai jau atrodys, kad geriau būti nebegali,
žinau, kas bus.
bus dar geriau.
