„Jau gal dešimtasis mano komentaras apie pianisto Viktoro Paukštelio fortepijoninį talentą, jo koncertus, dailės parodas, sėkmingą ilgų distancijų bėgimą maratonų šventėse, tačiau jei šito neparašyčiau, jausčiausi nepasakęs labai svarbaus dalyko. Visada galima įtarti, kad meno sukeltos emocijos yra subjektyvios, paremtos išskirtinėmis simpatijomis šiam menininkui, tačiau daugiau nei pusantro šimto žiūrovų salė neleis man meluoti.
Pilnutėlė Paliesiaus dvaro salė vakar vakare entuziastingai pasitiko Viktoro bičiulės pianistės Noros Ray atliktus Sergejaus Rachmaninovo „Muzikinius momentus“. Ypatinga, specifinė ir unikali Noros skambinimo maniera dramatiškai perteikė išsivaduoti besistengiančio muzikinio herojaus norą pranešti pasauliui itin svarbią naujieną ar tiesiog išsakyti savo pranašišką vidinį nerimą.
Ir iš tiesų jis buvo pranašiškas, nes prie fortepijono sėdęs Viktoras susikoncentravo taip, kad 40 minučių trukusi Frantzo Liszto Sonata si minor, kurią kompozitorius parašė XIX a. viduryje ir dedikavo jos taip ir neįvertinusiam savo bičiuliui Robertui Schumannui ir kitiems jo neįvertinusiems amžininkams, Paliesiaus dvaro koncertų salėje skambėjo taip – nebijau šių žodžių, – tarsi atlikėjas degtų ant laužo ar išgyventų Paskutinio teismo dieną.
Nesutikau savo gyvenime tokio muziko, kuris savo emocijas, protą, gyvenimo išmintį ir aistras vienu metu paverstų itin sudėtingo kūrinio, kurį F.Lisztas įsivaizdavo kaip fortepijonu atliekamą viso orkestro partiją, garsais ir tokiu intymumu dalytųsi su klausytojais. Todėl nenuostabu, kad per kai kuriuos pasažus atrodydavo, jog skambina ne dvi, o mažiausiai keturios rankos. Puiki fizinė ir emocinė parengtis, ideali technika ir koncentracija, o vietomis netgi vos juntamas flirtas su publika pianistą gelbėjo nuo panikai pasiduoti gundančių natų ir pauzių, o klausytojui suteikė progą išgyventi pasaulio pradžią ir pabaigą, suteikė nesuvokimo, kas čia dabar tau vyksta, jausmą. Jausmą, kai išsigąsti, ar dar kada nors išgirsi geresnį koncertą“, – rašė Valdas Puteikis.
