– Ar galėtume teigti, kad kiekviena šiais metais išleista knyga jau įgijo tam tikrą kolekcinę vertę, turint minty Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmetį?
– Ir taip, ir ne. Knyga knygai nelygi. Nemanau, kad kokiai nors abejotino turinio knygai leidimo metų kriterijus suteikia didesnės vertės.
Kita vertus, senosios knygos tą kolekcinę vertę įgyja nepriklausomai nuo turinio, o kartais būtent kaip tik dėl jose dėstomų tamsuoliškų minčių.
Kolekcininkai šiandien ypač vertina XVI–XVII a. alchemijos ir okultizmo darbus, kadangi mokslui pasiekus šiandienį lygį tokie veikalai atrodo itin egzotiški ir kelia šypseną. Neabejoju, simbolinę vertę įgyja visos 2018 m. Lietuvos istorijos tematika išleistos knygos.
– Perfrazavus Victoro Hugo posakį apie mintį, kuri virsta knyga ir kuriai tereikia popieriaus, rašalo bei vienos plunksnos, galima teigti, kad kultūros politika prasideda nuo intencijų, kultūros reikšmės suvokimo, kultūros politikos gairių. Kokia dabar kultūros politika šimtmečio atkūrimo fone?
– Nevyniosiu žodžių į vatą. Supaprastintas kosmopolitinis mąstymas sąlygoja tautinei tapatybei stiprinti kenksmingus ir vien tik ekonomine racionalizacija grįstus sprendimus. Tenka konstatuoti, kad kultūros politiką Lietuvoje uzurpavo vadinamieji kultūros vadybininkai, kurie į mokslą bei kultūrą žvelgia iš vartotojų varpinės ir dažniausiai neperžengia ūkiskaitinio-buhalterinio mąstymo ribų. Prisidengiant skambiais globalumo, kultūros be sienų, XXI a. „pasaulio žmogaus“ šūkiais ištisi mokslo tyrimo institutai ir centrai yra skelbiami atgyvenusiais, nenašiais ir optimizuotinais. Tikslingai susinamos ir karpomos funkcijos būtent tų institucijų, kurių pagrindinė priedermė yra tyrinėti lietuvių kalbą, istoriją ir kultūros paveldą.
Liūdnai sarkastiška, kad tai vyksta valstybės įkūrimo šimtmečio fone. To ilgiau toleruoti negalima! Manau, kultūros žmonės turėtų ne tik raudoti, bet ir aktyviai gintis. Apsižvalgykite aplink – turite daugiau draugų, nei įsivaizduojate.
– Savo feisbuko paskyroje skelbėte, kad per pastaruosius ketverius metus perskaitėte 13 vien tik Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto išleistų knygų. Viešoje paskaitoje, skaitytoje 2014 m. Vrublevskių bibliotekoje teigėte, kad vertinate leidėjo Georgo Försterio XVII a. viduryje gyvavusios spaustuvės knygas. Kaip manote, kokios dabartinės lietuviškos leidyklos, o gal spaustuvės turi didžiausią potencialą, jų leidžiamos ar spausdinamos knygos ateityje įgis didžiausią kolekcinę vertę?
– Svarbiausia – knygos turinys. Nesakau, kad LLTI knygos yra absoliučiai geriausios. Jos įdomiausios man, bet kitus žmones gali dominti kitų leidyklų produkcija. Ir tai normalu – knyga įkūnija labai asmenišką ir subjektyvų rašytojo bei skaitytojo santykį. O bendras vardiklis yra knygos kultūra – estetine ir poligrafine to žodžio prasme.
Garsaus XVII a. Gdansko spaustuvininko ir leidėjo G.Försterio knygos – tai aukščiausias kokybės standartas kiekvienam bent šiek tiek pažengusiam senųjų knygų bibliofilui. Dar ir šiandien nemažai knygų išleidžiamos be meilės – „tiap liap“ principu, siekiant kuo greičiau susižerti piniginius dividendus.
Vis dėlto, palyginti su paskutiniu praėjusio amžiaus dešimtmečiu, leidybos pažanga akivaizdi! Šiandien daug knygų yra leidžiamos gerbiant estetinius kriterijus, o kai kurios iš jų tiesiog gardus kąsnelis knygos gurmanams.
Kita vertus, pats esu aktyviai dalyvavęs leidžiant dvi dideles knygas, todėl puikiai suprantu, kaip skausminga derinti ribotus biudžeto išteklius ir ambiciją išleisti pačią gražiausią knygą pasaulyje.
– Kokios tos dvi jūsų minimos knygos?
– „Nidos mokyklos kronika“ vokiečių (2013 m.) ir lietuvių kalba (2016 m.). Pirmoji knyga buvo pripažinta gražiausia tų metų Baltijos šalių knyga. Pati kronika išleista unikalaus rankraščio, po Antrojo pasaulinio karo nublokšto į Vokietiją, pagrindu. Jame kaip ant delno XX a. pirmosios pusės Kuršių nerijos istorija, t. y. itin įdomus ir prieštaringas istorinis laikotarpis.
– Nemažą dalį jūsų bibliotekoje užima naujos knygos. Kokie esminiai kriterijai jas įsigyjant; kokie kolekcionuojant senas knygas susiformavę įgūdžiai veikia žvelgiant į perkamą knygą?
– Pradėsiu nuo antrosios klausimo dalies. Vienoje televizijos laidoje buvau paprašytas įvertinti dvi senas kulinarijos knygas kolekciniu požiūriu. Tą laidą stebėjusi mano gera pažįstama kitą dieną man sako: „Klausyk, bet tu kažkaip specifiškai vartai knygos puslapius, ne taip kaip normalūs žmonės!“ Priėmiau šiuos žodžius kaip komplimentą.
Iš tiesų per daugybę metų susiformavo tam tikras įprotis vartyti knygą, stengiantis nepažeisti jos puslapių. Prisimenu, kaip paskutiniais gyvenimo metais didis dailininkas ir knygos mylėtojas Kazys Varnelis beveik su ašaromis akyse apgailestaudavo, kad negali laisvai vartyti nuostabių savo kolekcijos raritetų – išdavikės rankos neklausė, todėl puslapiai galėjo įplyšti.
Dabar – apie klausimo pradžią. Naujų knygų atsargos sparčiai pildosi tenkinant bendrojo išsilavinimo poreikius. Pastaruoju metu Lietuvoje pasirodo daug puikių knygų istorijos, dailės, knygotyros tematika. Ypatinga mano meilė – memuarų žanras. Man vienodai įdomu skaityti ir apie XVII a. LDK didiką, ir apie sovietmečiu gyvenusį mokslininką, visuomenės veikėją ar rašytoją.
– Tarkime, kiekvienas kolekcininkas yra svajojęs ar bent pagalvojęs apie kokios nors kolekcinės vertybės vagystę. Arba jos „išgelbėjimą“ iš kokio amoralaus kolekcininko-klastotojo bibliotekos, pasitelkiant veiksmo filmuose matomus metodus. Koks daiktas jus masintų arba kažkada yra kėlęs nuodėmingų minčių?
– Niekada rimtai nemasino, bet ne paslaptis, kad mes dažnai ta tema juokaujame. Paprastai šių juokelių objektas yra Martyno Mažvydo „Katekizmas“. Man asmeniškai labai patinka dabartinis status quo, kai egzistuoja viešosios bibliotekos, teikiančios demokratišką prieigą prie jų lobyno kiekvienam – turtuoliui ir vargšui, senam ir jaunam, išsilavinusiam ir vos mokančiam skaityti.
Kitas pasaulis – ilgamečiu triūsu sukauptos privačios kolekcijos ir jų šeimininkai, kurie privalo laikytis moralumo standartų, jeigu nori likti gerbiami. Abu pasauliai taikiai sugyvena tarpusavyje – privačios kolekcijos niekada, jokiomis aplinkybėmis negali legaliai pasipildyti iš viešųjų bibliotekų, tačiau pastarosios gali turtėti privačių kolekcijų sąskaita, donacijų arba pardavimo keliu.
– Iš jūsų bičiulio ir kolegos, kolekcininko Vidmanto Staniulio teko girdėti, jog senų knygų dulkės turi gydomąją galią. Dar sakoma, kad laikant senas knygas šyla delnai. Jūs esate minėjęs, kad knygos skleidžia magiją. Ar tai nedvelkia tam tikra metafizika?
– Gydomųjų savybių jos, žinoma, neturi, kurį laiką net kentėjau nuo alergijos toms dulkėms. Vidmanto kontekstas platesnis – iš tiesų knyga, kaip fizinis objektas, gyvena atskirai nuo savo sielos. Žmonės, neturintys nieko bendra su kolekcionavimu, pripažįsta, kad paėmę į rankas kelių šimtų metų senumo pergamentinį foliantą junta nenusakomą terapinį poveikį.
Mano nuomone, tai aiškintina labai patogia knygos forma: galima laikyti ją rankose, įsidėti į kišenę, paguldyti ant stalo, įsidėti į lentyną. Knygos išvaizda turi tam tikro sakralumo elementą – ji tartum priverčia skaitytoją atkreipti į ją dėmesį, bent keletą sekundžių pašildyti rankose, pasigrožėti ir tik tada leistis į skaitymo nuotykį.
Galiausiai estetinė knygos išvaizda verčia su ja elgtis pagarbiai. Puikiai žinome, kad jeigu namuose apsirengėme nudrengtais marškiniais, tai nelabai ir saugomės – dirbame ūkio darbus, pietaujame be patiesalo ant kojų ir pan.
Jeigu užsivilkome rūbą, kurį branginame, saugojame jį nuo dėmių, neiname krauti plytų ar pjauti vejos. Taip ir su knyga – bibliofilijos požiūriu vertinga knyga tartum perspėja skaitytoją: nesielk su manimi bravūriškai – tausok viršelį ir puslapius!
– Noras turėti, savininkiška manija yra varomoji kolekcininko jėga. Ar šiuo požiūriu esate gana godus?
– Tas godumas yra panašus į žvejo, kuris, pagavęs žuvį, vėl ją paleidžia. Visi suvokiame, kad tų savo kolekcijų į kitą pasaulį nenusigabensime, o ir papildyti ten jų veikiausiai nebegalėsime. Knygos atradimo džiaugsmas kolekcininkui yra ryškiausias potyris, vėliau ateina minėtasis turėjimo malonumas ir tik tada ima kristalizuotis daug aukštesnės prabos dalykas – pareiga išsaugoti.
Ne viena knyga yra paskutinis arba vienas paskutinių egzempliorių, todėl jos saugumas nebėra tik siauras merkantilinis interesas neprarasti savo turto.
Skambės patetiškai, tačiau tai atsakomybė bendruomenei, kad šioms retenybėms nieko blogo nenutiktų. Matyt, panašiai jaučiasi žmonės, besirūpinantys baltųjų raganosių veislės išsaugojimu.
– Kai kurias jums priklausančias knygas laikote banko saugyklose. Kodėl taip elgiatės, kitaip tariant, kas jus labiau baugina – gaisrai, knygų vagys, o galbūt būsimi, neprognozuojami ar neaiškių moralinių įsitikinimų prezidentai?
– Yra keletas knygų, kurias laikau banko saugykloje dėl mano anksčiau minėtų motyvų. Susitinku su jomis tada, kai pats to noriu. Jos visada pasirengusios su manimi pasimatyti. Kitas knygas saugau lygiai taip pat, tik apsaugos lygis viena padala žemesnis.
– Neseniai buvo įkurta Kultūros periodinių leidinių asociacija, kurios esminiai tikslai – „ginti kultūros periodinių leidinių interesus ir jiems atstovauti, ugdyti kultūrinius visuomenės poreikius, propaguoti profesionaliąją kultūrą; kultūros ir meno analizei bei refleksijai taikyti aukščiausius profesionalumo kriterijus“. Kiek, jūsų nuomone, svarbus šis žingsnis?
– Asociacija asociacijai nelygi. Turime daug puikiai veikiančių asociacijų, tačiau yra nemažai ir atvirkštinių pavyzdžių. Svarbu, ar šis veiksmas kilo tiesiog iš to, kad „taip reikia, nes visi asocijuojasi“, ar iš suvokimo, kad toliau susinti savo profesionaliosios kultūros nebegalima, kaip nepateisinama ir bejėgiškai mojuoti rankomis kvailų valdžios sprendimų akivaizdoje. Kai pamatysiu konkrečius asociacijos veiklos rezultatus, tada ir vertinsiu.
– Ar galima tų pačių tikslų siekti kitokiomis priemonėmis?
– Tokie dalykai kaip kultūrinių visuomenės poreikių ugdymas atsiranda iš pilietinio veiksmo ir atsidavimo, o ne iš biurokratinių procedūrų. Tas masinis, komercinis, atsiprašau, jovalas, kuris pa mus dažnai vadinamas populiariąja kultūra, įtraukia didžiąją visuomenės dalį, ir jai pradeda atrodyti, jog kitaip ir būti negali.
Tuomet turi rastis bent saujelė einančių prieš srovę ir viešai skelbiančių kultūros evangeliją: „Netiesa, kad tautai reikia tik kultūros surogatų, melas, kad jos poreikiai yra pernelyg žemi aukštajai kultūrai priimti!“
Man tokio žmogaus pavyzdys yra lituanistas Antanas Gudelis, kuris per pastaruosius penkerius metus kartu su savo bendraminčiais iki blizgesio numynė valdiškų institucijų slenksčius, bet savo pasiekė – Tautos namai ant Tauro kalno stovės! Taip, kaip prieš šimtą metų svajojo Jonas Basanavičius.
– Išsyk po Kultūros periodinių leidinių asociacijos įkūrimo viešojoje socialinėje erdvėje vykusioje diskusijoje buvo išsakyta tokia nuomonė: „Turtingų mecenatų mes neturime, ir tik nesakykite, kad redaktoriai nepajudina subinės jų ieškodami. Jų tiesiog nėra.“ Ir išties dabar visa kultūrinė žiniasklaida Lietuvoje neturi nė vieno žinomesnio privataus rėmėjo. Kodėl susiklostė tokia situacija arba kaip ją pakeisti?
– Jų išties nėra daug. Kita vertus, jų stokojame dar ir todėl, kad šalies teisinė sistema nėra palanki mecenatystei populiarėti. Žinoma, judinant, kaip jūs sakote, užpakalį, galima šį bei tą nuveikti, tačiau kai kultūrinio projekto vertė viršija keliolika tūkstančių eurų, entuziastai tiesiog pavargsta maldauti po keletą šimtų eurų.
Dabartinį valdišką požiūrį vaizdžiai iliustruoja Viktoro Butkaus ir jo žmonos kuriamo Modernaus meno centro istorija. Dovanojus muziejų Lietuvai tiesiogine ir perkeltine to žodžio prasme niekaip nepavyksta išspręsti jo išlaikymo finansavimo klausimo. Peršasi automobilinė analogija – įsivaizduokite, kad jūs gražiausių paskatų paveiktas dovanojate naują automobilį savo artimajam, o šis paprašo jūsų apmokėti ir degalų sąskaitas!
– Sugrįžkime prie kultūrinių leidinių. Kaip manote, ar įmanu kultūriniams leidiniams suklestėti, įgyti tokią išliekamąją vertę, kad po kurio laiko juos kas nors pradėtų klastoti?
– Esama ir vieno puslapio leidinių arba mažų bukletėlių, kurių vertė neįkainojama. Toks pavyzdys galėtų būti 1875 m. „La Scala“ įvykusios operos „Lietuviai“ premjeros programėlė su kūrinio libretu – neįsivaizduoju, kiek tų brošiūrėlių yra likusių, bet esu įsitikinęs, kad labai nedaug.
Arba ankstyvieji Lauryno Ivinskio kalendoriai! Ten ir kultūros ne kažkiek rasi – daugiausia praktinio pobūdžio patarimai valstiečiams, kaip išsaugoti pieną nesugižusį ar kiaušinius žiemą. Tačiau šių vos 20 puslapių perkopiančių leidinėlių vertė milžiniška, nes telikę gal kokie 3–4. Kiti sudūlėjo dėl prasto popieriaus arba tiesiog sunaudoti pakuroms.
Šiomis dienomis gal kokiam piktavaliui ir šautų į galvą dirbtinai kurti unikumą naikinant kultūros leidinių tiražą, bet sutikite – jis gali nukreipti piktąją energiją į daug didesnę ir garantuotą grąžą teikiančius nusikaltimus.
– Nemažai valstybių vadovų kolekcionavo ar kolekcionuoja skirtingus dalykus. Kazys Grinius – prijuostes. Valdas Adamkus šalia kitų dalykų renka dailės kūrinius. Tomas Jeffersonas buvo bibliofilas, surinkęs didžiulę įvairiausių leidinių biblioteką, vėliau tapusią garsiosios Kongreso bibliotekos branduoliu. Tarkim, jums tapus Lietuvos prezidentu, ar nemaišytų kolekcionuojant susiformavusios atožvalgos į istorinius įvykius šiuolaikinės valstybės valdymui?
– Pirmiausia neprovokuokite manęs politinei išpažinčiai... Aš nesu iki galo apsisprendęs, ar dalyvausiu Prezidento rinkimuose, o ir apsisprendus, tauta gali išrinkti kitą kandidatą, taigi čia tvyro visiškas neapibrėžtumas.
Vieną dalyką aš žinau absoliučiai tiksliai: pradėjau kolekcionuoti ne dėl kažkokių politinių aspiracijų – prieš 15–20 metų net pabirų minčių apie tai nebuvo, – bet todėl, kad pasiekęs brandą supratau, jog nenoriu būti vien tik siauros srities profesionalas. O atožvalgos į istorinius įvykius kiekvienam šiuolaikiniam politikui būtų privalumas, ne trūkumas. Gal tuomet ir priimami valstybės valdymo sprendimai būtų kokybiškesni.
– Ar esama dalykų, į kuriuos keistumėte visą savo knygų kolekciją?
– Į savo artimųjų sveikatą. Nedvejodamas!
– J.L.Borgeso apsakymo „Funesas, arba Atmintis“ veikėjas apdovanotas sugebėjimu atsiminti viską. Kultūriniame lauke egzistuoja legendos apie Arvydo Šliogerio, Naglio Kardelio arba šviesaus atminimo Leonido Donskio fenomenalias atmintis. Ar nemanote, kad kultūrinė žiniasklaida turi privilegiją fiksuoti, o sykiu ir atminti vertingus dalykus; juk tai vis dar spausdintinė ir artimiausia mąstymui medija, fiksuojanti kultūros pulsą. Ar turėtų ši kolektyvinės atminties dalis būti visiškai suskaitmeninta?
– Vertingiausia kultūrinės atminties dalis yra mūsų galvose ir širdyse, o ne skaitmeninėse laikmenose. Ten ją galima tik kartkartėmis prikelti.
Žinoma, tai nereiškia, kad nereikia fiksuoti kultūrinės minties klodų ateities kartoms materialia ir virtualia forma. Visų mūsų atmintis ribota, neamžina, tad visuomenės šventa pareiga visa tai, kas geriausia, rūpestingai perduoti po mūsų gyvensiantiems žmonėms. Tai tartum giminės albumo dovanojimas vaikams ir vaikaičiams.
