Šiuo metu jis veda meistriškumo kursus „Ars SummerFest“ vasaros akademijoje jauniesiems smuikininkams iš viso pasaulio, o kartu su juo į Vilnių atvyko ir filmavimo komanda iš Vokietijos.
Dž.Bidva interviu sutiko atskleisti, kaip atrodo intensyviai gastroliuojančio artisto kasdienybė ir kodėl kartu su juo į Lietuvą atvyko ir dokumentinio filmo kūrėjai.
– Nuo ko prasidėjo jūsų muzikinis kelias? Kaip pasirinkote smuiką?
– Tėvai nuvedė į muzikos mokyklą, nuo to viskas ir prasidėjo. Instrumentą parinko visiškai atsitiktinai – mokytojai žiūrėjo, kokių mokinių jiems tuo metu reikia, man teko smuikas.
Iš pradžių tėvai apsidžiaugė, kad nereikės fortepijono pirkti, o smuikelis mažas, visur galima nusinešti... O vėliau paaiškėjo, kad ir tie smuikeliai nepigūs, ir fortepijono reikės. Tačiau, galima sakyti, smuiko pasirinkimas buvo visiškas atsitiktinumas.
– Kada supratote, kad norėtumėte tapti muzikos profesionalu?
– Iš pradžių muzika buvo tik laiko praleidimo būdas, juolab kad mokytis pradėjau ne Vilniuje, o provincijoje – Mažeikių muzikos mokykloje. Septintoje klasėje po respublikinio konkurso buvau pakviestas pasilikti sostinėje, ten ir likau. Greičiausiai tuomet ir prasidėjo profesionalo karjeros siekimas.
– Kada pradėjote groti „Kremerata Baltica“ orkestre ir kiek laiko jau esate šio orkestro koncertmeisteris?
– Pradėjau groti orkestre beveik nuo pat jo pradžios. Kai kūrėsi orkestras, vyko atranka, kurioje negalėjau dalyvauti, bet prisijungiau gal po metų ar dvejų. Koncertmeisterio pozicijoje esu jau apie dešimt metų.
– Su kokiais ryškiausiais scenos partneriais yra tekę pasirodyti grojant „Kremerata Baltica“ orkestre?
– Pavyzdžiui, tokios superžvaigždės kaip Marta Argerich tikrai daro įspūdį. Vien pabūti šalia tokios klasės atlikėjų yra nepakartojama, jų energetika įspūdinga. Vienas dalykas yra klausytis įrašo ar atlikimo salėje, o visai kas kita būti per pusmetrį šalia, tas jausmas ypatingas. Gyvas dalyvavimas yra didžiausia pamoka, tuomet daugiausia ir išmoksti.
Grodami su orkestru turėjome įspūdingų dirigentų – teko groti su Simonu Rattle’u, Christophu Eschenbachu, Gustavo Dudameliu, iš pianistų galbūt išskirčiau jaunosios kartos atlikėją Danijilą Trifonovq, iš violončelininkų – Mario Brunello. Galiu paliudyti, kad tokie atlikėjai ne be reikalo yra įvertinti ir žinomi.
– O kokia buvo pati juokingiausia patirtis scenoje?
–Kai neatskrido lagaminai ir neturėjome koncertinės aprangos. Tuomet visiems buvo nupirkti juodi marškinėliai ir grojome be batų, su kojinėmis – raudonomis! Žinoma, tai buvo spektakliukas, ne akademinis koncertas, bet vis tiek pats faktas, kad nė vienas neturime koncertinių rūbų ir reikėjo tą pačią dieną kažką greitai susiorganizuoti, labai įsiminė.
Užtat kaip patogu be batų scenoje – nespaudžia, nekaršta. Reikėtų įvesti naują madą – groti taip, kaip jautiesi patogiai. Kai užsidedi tuos skafandrus – frakus – vos gali pajudėti, rankas veržia, prakaituoji. O su marškinėliais ir kojinėmis esi laisvas, visai kitas jausmas groti.
– Ar prieš koncertą turite savo ritualų?
– Ne (galvoja). Nors turiu! Šokoladukas.
– Su orkestru tenka praleisti nemažai laiko gastrolėse. Kur praleidžiate daugiau laiko – Lietuvoje ar užsienyje?
– Maždaug penkis mėnesius per metus praleidžiu išvykęs.
– Ar toks gyvenimo būdas nėra varginantis?
– Žinoma, vargina, bet išsimiegi ir pamiršti. Vargai greitai užsimiršta, lieka tik džiaugsmai. Kai įpranti, paskui kitaip ir nebegali – norisi judėti, važiuoti... Gal nepratusiems atrodo kažkas nerealaus išvažiuoti, pavyzdžiui, mėnesiui į gastroles, būti visą tą laiką ant ratų. Man tai jau norma.
– Jau antrus metus vedate meistriškumo kursus „Ars SummerFest“ festivalyje Vilniuje studentams iš viso pasaulio. Kaip sekasi suderinti gastroles su pedagogine veikla? Ar turite nuolatinių studentų?
– Pedagoginė veikla man tikrai patinka. Meistriškumo kursus nėra sunku suderinti iš anksto planuojant savo tvarkaraštį. Tačiau nuolatinių studentų dėl kelionių nebeturiu jau kelerius metus.
Dėl to man tikrai gaila, tačiau mokiniams ir studentams vis tiek reikia nuolatinės priežiūros, reguliarumo. Nesinori gadinti jauniems žmonėms gyvenimo, jei negaliu būti šalia ir užtikrinti nuolatinės pažangos.
– Kartu su jumis į festivalį šiemet atvyko ir „ACCENTUS Music“ filmavimo komanda iš Leipcigo. Galbūt galėtumėte papasakoti plačiau apie filmą, kuris šiuo metu yra kuriamas?
– „ACCENTUS Music“ komanda šiuo metu kuria dokumentinį filmą apie Baltijos šalių kultūrą. Mūsų pirma pažintis įvyko sausio mėnesį, kai jie pradėjo filmuoti „Kremerata Baltica“ gastroles.
Kadangi jiems reikia kuo daugiau skirtingos medžiagos filmui, kurioje atsispindėtų Baltijos šalių kultūrinis gyvenimas, filmo komanda pradėjo klausinėti, ką dar būtų galima nufilmuoti, tad pasiūliau atvykti į šį festivalį. Taigi „Ars SummerFest“ po kurio laiko galėsime išvysti ir dokumentiniame filme.
