Visą praėjusią savaitę sostinėje šurmuliavusi Lietuvos šimtmečio Dainų šventė „Vardan tos...“ tapo reta proga pasidžiaugti lietuvių vienybe. Jos renginiai sutraukė per 36 tūkstančius dalyvių iš šalies miestų, miestelių ir užsienio.
Tai – daugiau nei 1990-aisiais, tiek pat kaip 2007-aisiais ir beveik tiek pat kaip 2014-aisiais. O „Tautiškos giesmės“ giedojimas parodė, kad esame didesnė nei trijų milijonų tauta. Gal nerimas dėl mūsų išsivaikščiojimo perdėtas?
Esame rekordininkai tarp tokių švenčių tradiciją puoselėjančių Baltijos sesių pagal Dainų dienos auditoriją.
Liepos 6-ąją Vingio parkas atrodė kaip per roko koncertą, – spėjama, kad chorų pasirodymo klausėsi maždaug 100 tūkstančių žmonių. Jie vos tilpo ant vejos ir miškelyje.
Šį sekmadienį Latvijos dainų šventėje publikos buvo trigubai mažiau – tiesiog tik tiek telpa tenykščiame švenčių parke.
Tačiau pavydą į Rygą nukakusiai mūsų delegacijai sukėlė kaimynų tradicija pratęsti chorų koncertą naktinėjimu su dainomis, kurias iki aušros traukia chorai drauge su publika – specialiai šiuo tikslu išleidžiami net dainynai!
„Lietuvoje labai sunkiai sekasi įdiegti tokią tradiciją, nes žmonės skuba namo – bijo patekti į automobilių spūstį“, – apgailestavo Dainų šventės „Vardan tos...“ dirigentas Vytautas Miškinis, spėjęs pasisvečiuoti ir Latvijoje.
Kita vertus, lietuvių šventės, anot jo, spalvingesnės. Mums neužtenka vien dainų ir šokių, kaskart išbandome naujoves, mėgstame eksperimentus.
Štai ir šiemet pirmą kartą buvo surengtas teatralizuotas kamerinės vokalinės muzikos koncertas Nacionalinėje filharmonijoje „Dėl žalio ąžuolyno“, kurį patikėta režisuoti ispanui Adrianui Schvarzsteinui.
Nepaisant Vingio parką skalbusio lietaus, tikra šventės puošmena tapo čia parodyta Laimio Vilkončiaus roko opera „Eglė“. O iš tradicinių renginių originalumu ir kūrėjų fantazija išsiskyrė pučiamųjų instrumentų orkestrų, būgnininkų ir šokėjų šou „Vario audra“ Vilniaus pramogų arenoje.
„Galbūt šimtmečio iškilmės lėmė didelį dvasinį pakilimą šventėje, paskatino žmones susidomėti renginiais“, – svarstė V.Miškinis, diriguojantis šventėse nuo 1980-ųjų.
Maestro neturėjo jokių priekaištų ir Dainų dienai, išskyrus tai, kad šventinė eisena vėlavo pasiekti Vingio parką – dainų programa prasidėjo, nesuėjus visiems kolektyvams.
Pašmaikštavimus internete dėl Vingio parko tribūną puošusių „tautinių kelnaičių“ – esą taip atrodė trikampis ekranas su trispalve – jis priskyrė bjauriam lietuvio būdui „gaudyti pikantiškas asociacijas, ieškoti, kam įgnybti“.
Kur kas rimtesnį trūkumą šventės patriotai įžvelgė kitur. Deklaruojant, kad Dainų šventė – svarbiausias Lietuvos šimtmečio minėjimo renginys, vis dėlto nebuvo pasirūpinta jo pristatymu tarptautinėje žiniasklaidoje.
Šventės direktorius Lietuvos nacionalinio kultūros centro vadovas Saulius Liausa džiaugėsi tuo , kad šiais metais, kaip niekada anksčiau, pavyko šventės reikmėms sutelkti reikiamas institucijas. Bet, matyt, ne visas, arba kažkas neatliko savo darbo.
