Šimtmečio Dainų šventėje - su visa Lietuva

Nepaisant ne visai šventiško oro, nevykusiai organizuoto šventės dalyvių maitinimo, kitų organizacinių trikdžių, visą savaitę Vilniuje karaliauja daina ir šokis, sostinės gyventojus ir svečius pasinerti į teatro pasaulį kvietė mėgėjų teatrai. O liepos 6-ąją viso pasaulio lietuvius, gyvenančius tėvynėje ir svetur, turinčius šalies pilietybę ir jos neturinčius, dar kartą sujungs Tautiška giesmė.

Daugiau nei prieš trisdešimt metų poetas Sigitas Geda parašė maldą ar greičiau užkalbėjimą primenantį eilėraštį „Giesmė apie pasaulio medį“. Jame yra ir tokios pranašiškos eilutės: „Nujausdami, kad niekad nereiks mums išsiskirti, / Vieni kitiems dėkokim, nes esam – Lietuvos.“

Didžiųjų įvykių akivaizdoje kaip niekada stipriai pajuntame, kad, pasak poeto, visi „esam – Lietuvos“. Visi: talentingi ir ne tokie talentingi, suradę vietą gyvenime ar jos dar tik ieškantys, neturintys negalios ir ją turintys... Visose nepriklausomos Lietuvos dainų šventėse, pradedant 1990 metais, aktyviai dalyvavo ir aklųjų bei silpnaregių meno kolektyvai. Ne išimtis ir šioji, skirta Lietuvos šimtmečiui. Šventės programose dalyvauja regėjimo negalią turintys dainininkai, muzikantai, šokėjai, teatro mėgėjai iš Vilniaus, Panevėžio, Šiaulių, Kelmės, Klaipėdos. Per kūrybą – dainą, muziką, šokį – jie turi galimybę su visais dainų šventės dalyviais patirti bendrumo jausmą ir pajusti kūrybos teikiamą džiaugsmą.

Visi trys Dainų šventėje koncertavę aklųjų ir silpnaregių folkloro ansambliai „Versmė“ iš Vilniaus, „Sedula“ iš Šiaulių ir „Ramočia“ iš Kelmės turi turtingą kūrybinę biografiją ir yra gerai žinomi liaudies kultūros specialistams bei šia kultūra besidomintiems ir ją vertinantiems žmonėms. Visi kolektyvai nuolat dalyvauja įvairiose liaudies kultūros šventėse, respublikiniuose ir tarptautiniuose festivaliuose, yra išleidę ne po vieną savo kūrybos kompaktinę plokštelę. Norėdami dalyvauti šioje, Lietuvos šimtmečiui skirtoje, dainų šventėje, ansambliai turėjo pereiti kruopščią atranką ir įrodyti, kad šios garbės yra verti.

„Viskas prasidėjo prieš 30 metų pačiame Lietuvos Atgimimo priešaušryje. Dar nebuvo nei Sąjūdžio, nei šimtatūkstantinių jo mitingų, bet iš sąstingio jau veržėsi kūrybinės tautos galios, noras geriau pažinti ir suprasti savo istoriją, ją maitinusią kultūrą, tada ir pradėjome dainuoti“, – prisimena „Versmės“ senbuviai.

Labai panašiai apie savo ansamblius kalba ir „Sedulos“ vadovė Virginija Gintilaitė bei „Ramočios“ vadovas Valdas Rutkūnas. Ansambliai susibūrė, nes žmonės juto ne visada žodžiais lengvai išreiškiamą poreikį dainuoti, perimti ir kitiems perduoti gyvąją liaudies kultūros tradiciją.

„Nuo 1990-ųjų dalyvaujame visose Lietuvos dainų šventėse, – pasakoja V. Gintilaitė. – Atliekame savo regiono žemaitišką folklorą. Jį atvežėme ir į Lietuvos šimtmečio dainų šventę.“

2006 metais ansambliui iš Kelmės „Ramočia“ skirtas aukščiausias Lietuvos liaudies kultūros centro saviveiklos kolektyvams skiriamas įvertinimas – „Aukso paukštė“. „Ramočia“, kaip ir „Sedula“, dažniausiai atlieka savo krašto folklorą. Tiesa, šioje dainų šventėje kelmiškiai šiai tradicijai „nusižengė“ – atliko karines-istorines ir tremtinių dainas.

„Nors ir lijo, bet vis tiek nuotaika buvo šventiška, – pasakoja folkloro dienos programoje dalyvavusi vilnietė Virginija Šilkinytė. – Ne tik dainavome, bet ir žaidėme tradicinius lietuviškus žaidimus, pasišokome.“

Klaipėdos regos ugdymo centro (RUC) mėgėjų teatro trupė „Palėpė“ kitais metais minės tik pirmąjį veiklos dešimtmetį. Tačiau jaunas amžius „Palėpei“ visiškai netrukdo tarp scenos senbuvių jaustis lygiai tarp lygių. „Aš, neregė, scenoje? Juk niekada nevaidinau, na, nebent vaikų darželyje, – prieš devynerius metus kalbėjo trupės artistė Audronė, vis dėlto surizikavusi pabandyti ir iki šiol dalyvaujanti visuose „Palėpės“ vaidinimuose,“ – pasakoja trupės įkūrėja ir vadovė Danutė Balčiūnienė.

„Mane tai įsiviliojo apgaule, na, „paspendė žabangas“: vis kviesdavo į salę pasižiūrėti, kai repetuodavo, net nepajutau, kaip atsidūriau scenoje“, – prisipažįsta kitas artistas. „Dar 2017 m. pradžioje, kai Lietuvos liaudies kultūros centras pasiūlė mėgėjų teatrams, minint Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmetį ir pagerbiant Mažosios Lietuvos mąstytoją, rašytoją Vilhelmą Storostą-Vydūną, dalyvauti 2018 m. dainų šventės „Vardan tos...“ Teatro dienoje „Sau, tautai, žmonijai“, pamaniau, kodėl nepabandžius ir mums. Kilo idėja kartu paminėti ir organizuoto aklųjų švietimo 90-metį“, – pasakoja D. Balčiūnienė.

D.Balčiūnienė sukūrė originalų scenarijų, pavadintą „Renkamės šviesą“, kuriame Vydūnas diskutuoja su Lietuvos kariuomenės savanoriu, organizuoto aklųjų švietimo pradininku, lietuviškosios Brailio abėcėlės sudarytoju Pranu Dauniu.

Nelengvas kūrybinis darbas nenuėjo veltui – 2017 m. lapkritį trupė sėkmingai dalyvavo peržiūroje Plungės kultūros centre ir buvo pakviesta dalyvauti 2018 m. jubiliejinės Dainų šventės Teatro dienoje. Su šokiu penki dešimtmečiai Vilniaus Vilkpėdės bendruomenės socialinių paslaugų centro liaudiškų šokių grupė „Šimtažiedis“ 2015 m. pradžioje paminėjo 45-ąsias kūrybinės veiklos metines. Nuo 2000 m. jai vadovauja choreografė Rūta Januškevičienė. Per tą laiką kolektyvas du kartus tapo respublikinio liaudiškų šokių konkurso „Pora už poros“ laureatu, o 2015 m. sulaukė „Aukso paukštės“.

„Pernai liepos 6-ąją Tautiška giesmė skambėjo Čekijoje, Prahoje, šiemet vasario 16-ąją – Austrijoje, Vienoje. Šiais metais liepos 6-ąją su visa Lietuva ją giedosime Vilniuje“, – šventės išvakarėse mintimis dalijosi R. Januškevičienė.

Kitais metais 50-ies metų sukaktį minės panevėžiečių pagyvenusių žmonių liaudiškų šokių grupė „Kanapėlė“. „Kanapėlė“ nuo 2009 metų dalyvauja visose Lietuvoje vykusiose dainų šventėse“, – pasakoja grupės vadovė Rima Žostautienė. Nuo pirmųjų susikūrimo metų iki šių dienų kolektyve šoka nepavargstantys jos senbuviai – Antanas ir Stasė Šukiai, Birutė Račinskienė. Kolektyvo veikloje dalyvauja visa Valiulių šeima – mama, tėtis ir dukra Lorena.

„Šimtažiedis“ ir „Kanapėlė“ dalyvaus šokių dienos „Saulės rato ritimai“ programoje.