Dainų šventėje – neįgaliųjų primintos prosenelių dainos ir pašmaikštavimai

Bernardinų sode, Gedimino pilies papėdėje skambėjo tautinio paveldo aukso fondu vadinamos dainos. Atgijo senelių, prosenelių niūniuotos melodijos, jų pasakotos istorijos, armonikų ir smuikų atkartoti valsai, polkos. Folkloro diena šiemet buvo skirta didiems mūsų tėviškės žmonėms, jų nuveiktiems darbams prisiminti.

Marijampolės savivaldybės neįgaliųjų draugijos folkloro ansamblio „Gija“ šimtmečio Dainų šventei parengta programa „Smuikas – visas gyvenimas“ – tai padėka ir pagarba smuikininkui Juozui Jančui. Iš kartos į kartą meilę muzikai perdavęs smuikininkas – ansamblio vadovės Danės Jančienės vyro tėvas. Etnokultūros puoselėtoja pasakoja, kad Seinuose, Bubelių kaime gimęs ir augęs J. Jančas – buvęs kalvis, smuikininkas, be kurio neapsieidavo joks suėjimas ar vestuvės. Ir sūnų Algirdą nuo mažumės su savimi vesdavosi, paties sumeistrautą būgną mušti išmokė. Paūgėjęs jis ir tėvo smuiką „prisijaukino“, smičiumi jo grotas melodijas atkartodavo. Ir iki šiol tebegroja – baigęs Marijampolės muzikos mokyklą dar Juozo Gruodžio konservatorijoje smuikuoti mokėsi. Danė Jančienė – irgi šios muzikantų „kalvės“ auklėtinė – chorinio dirigavimo specialybės absolventė. Jiedu abudu ir šimtmečio Dainų šventei programą J. Jančui pagerbti sudėliojo.

„Gijos“ dainininkai dalyvauja jau ketvirtoje dainų šventėje. Kiekvieną sykį vis naują liaudies dainų pynę supina. Ansamblio vadovė džiaugiasi: folkloras – visiems 18 kolektyvo dainininkų sielai artimiausia muzika. Dainų šventės dalyvius atrenkančios apžiūros vertintojai niekada nelieka abejingi autentiškoms, nepriekaištingai atliekamoms suvalkiečių dainoms ir dainininkams. Juolab kad tai niekada nebūna tik atsitiktinai surinktos dainos. Iš senelių ir prosenelių paveldėtų dainų Marijampolės neįgalieji visada originalią programą parengia, įdomiais pasakojimais, šokių elementais ją paįvairina. Tokia buvo ir garbiam smuikininkui, palikusiam daugybės polkų ir valsų gaidas, skirta programa. Kadaise J. Jančo mėgtas melodijas dainų šventėje smuiku jo sūnus Algirdas grojo, „Gijos“ moterys ir vyrai gražiausias dainas priminė, o linksmoji dainininkė ir šmaikščioji pasakorė Aldona Vaišnorienė ir istoriją apie dingusius audeklus paporino.

D. Jančienė džiaugiasi, kad vis dar pavyksta išsaugoti ansamblio branduolį. Jau aštuonioliktus metus ansamblyje dainuojanti Staselė Brokienė pasakoja meilę muzikai paveldėjusi iš savo tėvelio – buvusio armonikieriaus, liaudies dainų mylėtojo. O štai Antanina Grigonienė – „Gijos“ naujokė. Dar ir Trečiojo amžiaus universitete dainuojanti moteris sako labai mėgstanti muziką, bet tokios didelės pagarbos liaudies dainai be „Gijos“ niekur kitur nepatyrusi.

Jau pusę amžiaus gyvuojantis Varėnos rajono Matuizų folkloro ansamblis „Verbena“, kurį gražiai papildo ir Neįgaliųjų draugijos kolektyvo „Atgaiva“ dainininkės, šimtmečio dainų šventei padovanojo savo krašto šviesuolei Zofijai Tarailaitei-Jaskelevičienei skirtą „Vakarinę giesmę“. Moterys pasikeisdamos pasakojo apie sunkią už lietuvybę net kalėjime sėdėjusios moters dalią, kaskart šį pasakojimą papildydamos vis naujomis Zofijos dainuotomis dainomis. Matuizų kolektyvo programa susidomėję žiūrovai sužinojo, kad Z. Tarailaitei-Jaskelevičienei teko tremtinės dalia, ragavo ji ir knygnešio duonos, be to, buvo puiki giesmininkė, kurį laiką net vadovavo pačios suburtam giesmininkių būreliui. O jau dainų tikrai ne mažiau kaip 500 mokėjusi! Ne be reikalo tautosakos rinkėjai pirmiausia į jos namų duris belsdavęsi.

Matuizų folkloro kolektyvui vadovaujanti Daiva Kielienė sako, kad šimtmečio Dainų šventei programą pagal Z. Tarailaitės-Jaskelevičienės dainas nebuvo sunku paruošti. Tik gaila, kad į visiems kolektyvams skirtas 20 minučių vos šešias dainas ir vieną šokį tegalėjo sutalpinti. Dzūkų dainos ilgos, tad kai kurias net sutrumpinti teko.

„Verbenos“ dainininkės prisijungė ir prie Gedimino kalno papėdėje skambėjusios karo-istorinių dainų „Išjoja karion mūsų broleliai“ programos. Čia taip pat skambėjo Z. Tarailaitės-Jaskelevičienės palikimas.

12 metų „Verbenoje“ ir 6-erius neįgaliųjų „Atgaivos“ ansamblyje dainuojanti Jūratė Matuizienė – nuo Biržų kilusi aukštaitė. Kurį laiką Vilniuje, Kaune gyvenusi ir dirbusi moteris sako iš Varėnos krašto jau niekur nebekeliausianti. Nemažai „kultūrinių genų“ iš savo giminės paveldėjusi Jūratė džiaugiasi atradusi puikią aplinką jiems skleistis ir klestėti. Dviejuose ansambliuose dainuojanti moteris randa laiko ir repeticijoms Matuizų kultūros centro teatre „Giraitė“. Jis irgi Dainų šventės dalyvis, pelnęs garbę pasirodyti Gedimino aikštėje įkurdintoje pagrindinėje scenoje. Tokiu dėmesiu kultūrai ne kiekvienas rajono centras galėtų pasigirti. „O kai visur eini, važiuoji, dalyvauji, nelieka laiko nei apie ligas galvoti, nei liūdesiui pasiduoti, – šypsosi nuo jaunystės dalyvautų dainų švenčių skaičių senokai pametusi moteris. – Tokiuose renginiuose tiek energijos pasisemi, kad ir vargai pasidaro nesunkūs, ir bėdos menkos. Kultūra – pats geriausias gyvenimo užtaisas.“

Upninkuose (Jonavos rajone) gyvenantis Mykolas Kručas prieš keletą metų respublikiniame pasakorių konkurse pelnė pasakorių pasakoriaus titulą. Šiandien senolio repertuare – apie 20 įvairiausios tematikos šmaikščių istorijų. Kitąmet 90-ąjį gyvenimo jubiliejų švęsiantis kaimo šviesuolis juokauja vos bespėjantis į visas šventes ir renginius, kur yra kviečiamas, nuvykti. Ir į šimtmečio dainų šventę ne pats pasisiūlė, o renginio organizatoriai jį susirado ir pakvietė. Jai Mykolas paruošė humoristinį pasakojimą, kaip sumanus žmogelis vaivadą pergudravo ir jo žmonos naktinius marškinius pavogė. Su emocingu pasakoriumi į jo porinamą istoriją leidęsi klausytojai nesigailėjo Valdovų rūmų prieigose jo pasiklausyti stabtelėję. Ir stebėjosi – istorijos pabaigos tikrai nuspėti negalėję.

Tokie atsiliepimai pasakoriaus širdį lyg medumi tepa. Pasak M. Kručo, kad jo pasakojamos istorijos žmonėms patiktų, tenka ne tik atmintyje ar užrašuose pasirausti, bet ir prie užsirašyto teksto padirbėti, kokį pašmaikštavimą įterpti, kalbą, stilių pašlifuoti. Dažną pasakojimą reikia gerokai sutrumpinti – daugiau kaip 5 minutes klausytojų dėmesį išlaikyti. Iš Panevėžio krašto kilęs M. Kručas visas istorijas pasakoja tik savo gimtąja tarme. Pasakorius juokauja, kad tai, ko gero, ir lėmė sėkmę, mat jo „aukso amžius“ prasidėjo būtent Tarmių metais.

Šimtmečio dainų šventėje M. Kručas dalyvavo ir kaip Upninkų kultūros centro folkloro ansamblio „Letaukėla“ narys. Kartu su bičiuliu Broniumi Sedlecku jiedu ir polką sušokti, ir senovinę dainą sudainuoti gali. Garbaus amžiaus sulaukę senoliai iš negalios ir liūdnų minčių muzika, daina ir mėgstama veikla vaduojasi.

Utenos rajono neįgaliųjų draugijos narė tautodailininkė Genovaitė Adiklienė į Dainų šventę atvyko pirmą kartą. Ne vieną dešimtmetį primityviajai tapybai paskyrusi moteris šypsosi: „Paveikslų į dainų šventę niekas neveža, jais neprekiauja, o molines švilpynes lipdęs vyras Kazimieras savo darbų taip pat čionai neveždavo. Tik kai po jo mirties pati pasinėriau į keramikos pasaulį, nusprendžiau savo darbelius dainų šventės dalyviams parodyti, vaikus čiulbančiais paukščiukais, švilpaujančiais žvėreliais pradžiuginti.“ Ir neapsiriko – Genovaitės kūryba besidominčių mažųjų ar originalių lauktuvių besižvalgančių šventės dalyvių netrūko.

Molinukai taip užvaldė kūrybingą moterį, kad net primityviąją tapybą šiek tiek stumtelėjo į šalį. Žinoma, toks atitolimas – laikinas. Kaip ir tie, kai Genovaitė buvo susidomėjusi linoraižiniais ar sumanė kitokias dailės technikas išmėginti. Ir dabar dvejoja – kokią meno kryptį pasirinkti šią vasarą Molėtų rajone vyksiančiame neįgaliųjų plenere. „Dar niekada nedirbau su oda. Gal reikėtų pabandyti...“ – šypsosi kūrėja.

Į Folkloro dienos renginius susirinko apie 6 tūkst. folkloro ansamblių dalyvių, savo talentus pristatė pačių įvairiausių liaudies menų kūrėjai, tautinio paveldo puoselėtojai. Austos juostos, lietuviškais raštais dekoruotos simbolinės kraičio skrynios, drožinėtos prieverpstės, žalvariniai papuošalai, svaiginantys smuiko garsai ir jiems pritariančios senovinės dainos... Tai ir yra didžiausias mūsų gimtojo krašto turtas.