Rita – akordeonininkė, dėsto mokykloje šią specialybę ir muzikos istoriją, be to, rengia savo mieste moksleivių akordeono festivalius, yra dalyvavusi su savo mokiniais daugelyje moksleivių dainų švenčių. Tačiau chorams ji iki šiol nevadovavo, nors ir mokėsi choro dirigavimo studijuodama akordeoną Klaipėdoje, kartais padėdavo kolegoms, paprašyta pamokyti choristus partijų prieš šventes.
Šį kartą buvo kitaip. „Salve cantus“ vadovui ir vyrams nepanorus dalyvauti šventėje, akordeonininkė ryžosi suburti į chorelį „Salve cantus“ dainų švenčių patriotes ir sėkmingai įveikė su jomis moterų chorų apžiūrą.
„Pradžia buvo sunki – vis neapleido dvejonės, ar verta rizikuoti: repertuaras nemažas, sudėtingas. Tačiau susiėmėme, ir jei pradedi, reikia užbaigti“, – pasakojo R.Uturytė.
Anot jos, ypač sunku buvo išmokti Vaclovo Augustino dainą „Tėvynei giedu naują giesmę“ lotynišku ir lietuvišku tekstais. Tačiau į Dainų dienos programą, kurią atliks moterys, įtrauktos ir tokios nuo seno žinomos dainos kaip „Lietuva brangi“, „Kur giria žaliuoja“, „Kur bėga Šešupė“. Iš viso choristės išmoko ir atgaivino trylika kūrinių.
„Repeticijos reikalavo labai daug pastangų ir energijos“, – neslėpė R.Uturytė.
Vien iš entuziazmo, be jokio atlygio ji repetavo su dainininkėmis mažiausiai triskart per savaitę, o prieš apžiūrą – kasdien. Be to, joms reikėjo, kaip visada, giedoti mišiose su „Salve cantus“. Laimė, kad moterų iniciatyvą palaikė Anykščių muzikos mokykla ir Kultūros centras, suteikę patalpas repeticijoms, tad nereikėjo šalti bažnyčioje.
Dauguma atvykusių į šventę sostinėje „Salve cantus“ dainininkių yra dainų švenčių senbuvės. R.Uturytei „Vardan tos...“ – jau 14-oji šventė. Ji dar prisimena savo pirmąją – 1985 metų, kurioje dalyvavo su Anykščių kultūros centro choru „Šilas“. Šio choro jau nebėra, o dainų šventės trauka visus tuos metus tik stiprėjo.
„Mes – ir Lietuvos, ir dainų švenčių patriotės. Reikia pabūti Dainų šventėje, kad pajustum, kaip esi suaugęs su savo tauta. Susijaudinu, vien paskaičiusi alumnų prisiminimų ar pamačiusi šventės anonsą per televiziją. Kiekvienoje dainų šventėje ir ašarą nubraukiu. Sunku atpasakoti, kokias emocijas ji kelia. Čia patiriame daugybę gražių akimirkų, nors ir pavargstame. Tačiau ir repeticijos – malonios“, – atviravo R.Uturytė.
Anykštietės neketina užmiršti išmoktų dainų ir po šventės. Jos jau sulaukė kvietimo jas ir kitus kūrinius atvežti į Biržų festivalį, be to, bendrauja su kitų Lietuvos miestų dainos mėgėjais, norvegų, austrų chorais.
„Galima rasti būdų pakeliauti ir padainuoti, kad tik noras būtų“, – įsitikinusi R.Uturytė, nestokojanti idėjų ateičiai.
