Tarpukario Lietuvoje bažnyčia grąžinta katalikams, tačiau prasidėjus sovietų okupacijai nuniokota ir paversta daržovių sandėliu. Tuo metu įrengtos gelžbetoninės pertvaros, pritaikytos sandėliavimo reikmėms, padalijusios pastatą į tris aukštus.
Atgavus nepriklausomybę Švč. Mergelės Marijos Ramintojos bažnyčia ilgai stovėjo apleista ir nenaudojama, tačiau pastaraisiais metais didele Lietuvos policijos kapeliono kun. Algirdo Toliato iniciatyva bažnyčią stengiamasi atgaivinti. Kun. A.Toliatas sutiko papasakoti apie kylančius iššūkius ir pasidalyti idėjomis, kaip būtų galima prikelti bažnyčią naujam gyvenimui.
– Švč. Mergelės Marijos Ramintojos bažnyčia yra vienas barokinės Vilniaus architektūros šedevrų, tačiau sovietmečiu ji gerokai nuniokota. Kas paskatino jus imtis iniciatyvos atgaivinti apleistą bažnyčią? Juk tai didžiulis iššūkis.
– Visų pirma aš manau, kad tai yra Vilniaus perlas, viena gražiausių miesto bažnyčių. Lietuva pastaruoju metu labai tvarkoma, puošiama, tad atėjo laikas ir šiai bažnyčiai. Man, kaip Lietuvos policijos kapelionui, didysis postūmis buvo tai, kad ieškojome erdvės savo reikmėms.
Nors kai pirmąkart pamačiau šią bažnyčią, pamaniau: „Ne, per didelis darbas, tiesiog neįmanoma. Lengviau naują bažnyčią pastatyti.“ Bet paskui atsitiktinai man į rankas pateko Jurgio Kunčino eilėraštis apie šią bažnyčią, kuri stovi ir laukia kukli, tarsi apleista motina: „Juk nesi nei computerlandas, nei seimūnų bendrabutis. Sulauksi. Tik kada?..“
Ši bažnyčia priklauso valstybei. Suprantama, kad sudėtinga visus pastatus iškart sutvarkyti. Senamiestyje nemaža apleistų objektų, tad ši bažnyčia buvo užkonservuota ir palikta. Man nesinori ieškoti kaltų, kodėl ši bažnyčia nebuvo anksčiau tvarkoma, kaip tik labai džiaugiuosi, kad galiu prisidėti prie jos prisikėlimo.
– Ar sulaukiate savo iniciatyvos restauruoti šią unikalią erdvę palaikymo? Ar įsitraukia tikinčiųjų bendruomenė? Iš ko dar sulaukiate pagalbos?
– Taip, atsiranda labai daug savanorių, kurie prisideda: skiria ir laiko, ir lėšų. Padeda tiek Katalikų bažnyčia, tiek Vidaus reikalų ministerija, kuri perėmė šį pastatą ir skiria jam daug dėmesio, laiko ir pajėgų.
Tikrai susiduriu su begaliniu geranoriškumu, nors, be abejo, to neužtenka. Tai yra labai sudėtingas objektas ir norint, kad jis būtų prikeltas, reikia didesnių lėšų.
– Kam, jūsų nuomone, ši bažnyčia galėtų būti naudojama dabar?
– Bažnyčia, pastatas nėra tik plytos. Tai yra bendruomenė, žmonės, kurie ten lankysis, užpildys šią erdvę savęs dalimi. Mano nuomone, tai galėtų būti bendruomenių namai, skirti laisvei, pasitikėjimui auginti, viešajam saugumui. Nors „viešasis saugumas“ skamba labai griozdiškai, bet, geriau pagalvojus, kas tai?
Tai yra pilietiškumas, kai patys žmonės rūpinasi vieni kitais, pasitikėjimo ir pagarbos auginimas, atsparumas visuomenės susiskaldymui. Juk susiskaldžiusią visuomenę labai lengva valdyti. O bendruomeniškumas yra sąmoningumo ir tam tikro imuniteto auginimas. Man atrodo simboliška tai, kad sovietmečiu įrengtos gelžbetoninės perdangos bažnyčioje primena mūsų pažeidžiamumą, tremties laiką, visas emigracijos bangas – ir tuos žmones, kurie bėgo nuo karo, ir dabartinius emigrantus.
Galima dalykas, kad perdangos, dalijančios bažnyčią į tris aukštus, taip ir liks. Svarbiausia, norisi šio pastato nesugadinti ir jam nepakenkti – juk tai yra architektūros perlas. Pirmiausia ketiname atverti trečiąjį aukštą kaip koplyčią.
Pirmą ir antrą aukštus bei rūsius ketinama palikti kaip daugiafunkces erdves, kurios bus naudojamos bendruomeniškumui, pilietiškumui, sąmoningumui auginti ir skatinti. Ten vyks mokymai, įvairūs kursai.
Norėtųsi, kad atsirastų jungtys su greta esančiais kultūriniais centrais – juk šalia ir lenkų, ir prancūzų kultūros centrai, ir italų ambasada, baltarusų universitetas. Norisi, kad ši bažnyčia būtų vieta, kurioje klestėtų bendruomeniškumo ir savanorystės dvasia.
– Kaip kilo idėja vieną iš svarbiausių festivalio „Ars SummerFest“ koncertų rengti šioje erdvėje?
– Aš manau, kad menas yra forma, kuria kalbama apie Dievą netariant jo vardo. Kaip ir tikėjimas, menas yra gelmės, prasmės, atsakymų į sudėtingiausius klausimus, kylančius žmogaus širdyje, ieškojimas. Kartais tų ieškojimų tikslas yra ne duoti atsakymą, bet bent jau iškelti klausimą, kad ir kokia tai būtų forma – ar tapybos, ar muzikos...
Man nemažai tenka bendrauti ir bičiuliautis su įvairiais menininkais. Tarp jų pažinojau ir Glebą Pyšniaką, vieną nuostabiausių ir talentingiausių Lietuvos muzikantų, taip pat labai atvirą žmogų. Su juo turėjome ne vieną sakralinės muzikos koncertą Šv. Ignoto bažnyčioje.
Drauge su G.Pyšniaku ir Dalia Dėdinskaite apžiūrinėdami šią bažnyčią svajojome, kaip gražu būtų ką nors čia surengti. Glebas atsinešė violončelę ir užgrojo, klausėmės, kaip fantastiškai gražiai čia muzika skamba. Išsikalbėjome, kad vasara nebe už kalnų ir būtų smagu ką nors padaryti šioje erdvėje. Taip ši idėja ir buvo įgyvendinta.
Festivalio „Ars SummerFest“ koncertas „Šviesi Ramintojos naktis“ įvyks liepos 7 d. 21 val. Švč. Mergelės Marijos Ramintojos bažnyčioje. Koncertas nemokamas. Daugiau informacijos: www.ars-summerfest.com
