Šioje diskusijoje dalyvavo LNOBT baleto meno vadovas, „Kūrybinio impulso“ projekto iniciatorius Krzysztofas Pastoras, šokio kritikas, humanitarinių mokslų daktaras Helmutas Šabasevičius, kultūros vadybininkė, Lietuvos šokio informacijos centro direktorė Gintarė Masteikaitė, Lietuvos šiuolaikinio šokio asociacijos pirmininkė, Nacionalinės M.K.Čiurlionio menų mokyklos pedagogė Lina Puodžiukaitė-Lanauskienė, baleto šokėjas ir dviejų choreografijos Auksinių scenos kryžių laimėtojas Martynas Rimeikis, baleto repetitorė, viena šių metų „Kūrybinio impulso“ choreografių Živilė Baikštytė ir LNOBT generalinis direktorius Jonas Sakalauskas.
Diskusijos vaizdo įrašą galite peržiūrėti teatro FB paskyroje, o čia pateikiame trumpą joje nuskambėjusių pasisakymų santrauką.
K.Pastoras: Idėja rengti Lietuvoje „Kūrybinio impulso“ vakarus kilo tada, kai pradėjęs vadovauti LNOBT baleto trupei pastebėjau, kad psichologinė atmosfera trupės viduje nėra labai gera. O tokie kūrybiniai projektai kaip „Kūrybinis impulsas“ visuomet skatina glaudesnį kolektyvo narių tarpusavio bendradarbiavimą.
Ir tai pasiteisino: baleto šokėjai mano idėją priėmė su didžiuliu entuziazmu, ir jau pirmasis mūsų parengtas choreografinių miniatiūrų vakaras buvo puikus. Šiandien „Kūrybinis impulsas“ tapo atviras visiems šokio kūrėjams, tačiau pirmenybę vis dėlto teikiame baleto trupės nariams. Svarbu duoti jiems kuo daugiau kūrybinės laisvės: kūrėjai patys renkasi ir miniatiūrų muziką, ir šokio kalbą.
Beje, kartą Varšuvos Didžiajame teatre, kur taip pat rengiamas panašus projektas, pabandžiau jaunuosius kūrėjus įsprausti į konkrečios stilistikos vėžes, bet nieko gera iš to neišėjo. Taigi kūrybos laisvė šiuo atveju itin svarbi.
H.Šabasevičius: „Kūrybinio impulso“ pasirodymų kokybės lygis kasmet kinta – būta gerų, būta ir silpnesnių sezonų. Tačiau juos visuomet lydi pozityvi energija, kylanti iš jaunųjų kūrėjų entuziazmo. Tik norėtųsi platesnės „Kūrybinio impulso“ sklaidos, kad sėkmingiausius jaunimo didelėmis pastangomis parengtus darbus galėtų pamatyti ir kitų miestų, galbūt net kitų šalių žiūrovai. Tai skatintų išsamesnį šiuolaikinės choreografijos suvokimą, kurio šiandien Lietuvoje labai trūksta.
K.Pastoras: Varšuvos Didžiajame teatre skiriasi renginio formatas: jaunųjų parengtas šokio miniatiūras rodome mažoje, 200 žiūrovų salėje, tačiau pristatome jas ne vieną kartą, o tris vakarus iš eilės. Renginiui sąmoningai nenumatome jokio biudžeto, nes atsiribojus nuo komerciškumo ir išlaisvinus kūrybinę fantaziją, „mažiau“ dažnai reiškia „daugiau“.
Vilniuje „Kūrybinis impulsas“ rodomas įvairių galimybių siūlančioje Didžiojoje scenoje ir yra skirtas platesnei auditorijai, tad aplinkybės nėra lygiavertės. Užtat Varšuvoje savo darbus šįmet pristato 15 choreografų, o Vilniuje – tik 8. Baleto šokėjų darbo grafikai ir ten, ir čia labai įtempti, todėl mąstant apie pasirodymų mainus pirmiausia tektų įvertinti du svarbius veiksnius: laiko sąnaudas ir gastrolių organizavimo biudžetą.
G.Masteikaitė: Nūdienos šokėjams pasaulyje atviros visos technikos – kas nori tobulėti ir būti reikalingi skirtingiems choreografams, gali lankytis įvairių meistrų rengiamose šokio dirbtuvėse. Ir tai duoda rezultatų: randasi vis daugiau atlikėjų, kuriuos išvydęs vienoje scenoje drąsiai pavadintum klasikinio, kitoje – jau šiuolaikinio šokio meistrais. Savo ruožtu tas pats choreografas gauna galimybę kurti tiek baletus, tiek šiuolaikinio šokio pastatymus.
Lietuvoje tos universalumo durys galbūt dar nėra taip plačiai atidarytos, tačiau jos veriasi. Štai festivalis “Naujasis Baltijos šokis” galėtų tapti viena vietų, kurioje kasmet būtų parodomi labiausiai vykę “Kūrybinio impulso“ darbai. Kita vertus, jaunieji šiuolaikinio šokio kūrėjai irgi galėtų pretenduoti išmėginti savo jėgas „Kūrybiniame impulse“. Svarbu, kad būtų kuo daugiau galimybių vieniems su kitais susitikti ir bendrauti. Džiaugiuosi festivalyje „Naujasis Baltijos šokis“ ir Vasaros šokio mokykloje matydama vis daugiau teatro baleto trupės šokėjų.
L.Puodžiukaitė-Lanauskienė: Nacionalinė M.K.Čiurlionio menų mokykla tampa dar viena vieta, kurioje savo jėgas, statydami kompozicijas mūsų moksleiviams, pasitikrina jaunieji choreografai. Štai M.Rimeikis sukūrė kompozicijas ir pernykščiams, ir šių metų baigiamiesiems šokėjų egzaminams.
Jau septynerius metus (tiek pat, kiek teatre vyksta „Kūrybiniai impulsai“) mūsų mokykloje rengiami moksleivių kūrybiniai vakarai. Ir mes taip pat turime kuo pasigirti: moksleivės Valerijos Gneuševos sukurta kompozicija šiais metais buvo viena iš trisdešimties, įveikusių atranką į Gdanske rengiamą tarptautinį jaunųjų choreografų konkursą. O patekti ten pretendavo net 400 kūrėjų.
M.Rimeikis: Mane tapti choreografu pastūmėjo būtent „Kūrybinis impulsas“, nors miglotų ketinimų eiti šiuo keliu turėjau ir anksčiau. Vis dėlto choreografo darbas – ne toks, kurį galėtum dirbti vienas užsidaręs namuose: reikia ir scenos, ir šokėjų, ir pagaliau žiūrovų. Taigi sulaukęs „Kūrybinio impulso“ pasiūlymo sutikau iš karto, dar nė nesuprasdamas gerai, kur veržiuosi. Bet dabar manau, kad intuicija neapgavo.
Ž.Baikštytė: Prisiminusi savo patirtį galiu prisipažinti, kad pradedantiesiems choreografams su pirmosiomis kompozicijomis iškart žengti į tokią didelę sceną būna nedrąsu. Jei būtų alternatyvi laboratorija, leidžianti iš pradžių pasitikrinti savo jėgas priešais kuklesnę auditoriją, pretenduojančių kurti „Kūrybiniam impulsui“ veikiausiai atsirastų ir daugiau.
Dabar jauniesiems tenka atsakomybė ne tik pateikti įdomų šokį, bet ir tinkamai suvaldyti didžiosios scenos teikiamas galimybes, o neturinčius patirties tai neretai atbaido. Taigi sutinku su K.Pastoru, kad „mažiau“ neretai tampa „daugiau“. Bet dirbdama teatre galiu stebėti, kaip „Kūrybinio impulso“ pasirodymai keičia mūsų artistus. Paragavę darbo su choreografu, kuris yra jų trupės kolega, šokėjai ir patys užsikrečia noru kurti.
J.Sakalauskas: Galiu pasakyti, kad kitą vasarą „Kūrybiniam impulsui“ neišvengiamai teks rinktis mažesnę erdvę, nes jau pavasarį privalėsime uždaryti LNOBT Didžiąją sceną pusmetį truksiančiai rekonstrukcijai. Be to, esame numatę steigti Operos ir baleto inkubatoriaus programą, padėsiančią talentingiausiems kūrėjams savo eskizus išvystyti iki spektaklių.
Teatras ir toliau stengsis suteikti sceną „Kūrybinio impulso“ išugdytiems choreografams: jau ateinantį pavasarį planuojame vienaveiksmių baletų triptiko premjerą, kurioje savo naujus kūrinius galės pristatyti Ž.Baikštytė, Edita Stundytė ir M.Rimeikis. Dar kitame sezone turėtų pasirodyti kompozitorės Ritos Mačiliūnaitės baletas, kurio darbinis pavadinimas – „For Every Day“. Jo libretą rašo šokio pedagogė Ingrida Gerbutavičiūtė, o choreografiją kurti kviečiamas lietuvių publikai gerai pažįstamas šokio meistras iš Izraelio Itzikas Galili. Baigdamas šią diskusiją norėčiau visiems jos dalyviams padėkoti už idėjas, kurios bus naudingos detalizuojant teatro ateities veiksmus, padėsiančius auginti naują Lietuvos choreografų kartą.
