Netylant diskusijoms dėl siūlymo sujungti Lietuvių kalbos ir literatūros, tautosakos, istorijos bei kitus institutus į vieną nelabai aiškų darinį, juodi debesys susitvenkė ir virš Lietuvos nacionalinio muziejaus. Apie tai ir kalbamės su muziejaus direktore Birute Kulnyte.
Gerb. direktore, priminkite muziejaus istoriją.
Lietuvos nacionalinio muziejaus pradžia devynioliktame amžiuje. Grafas Eustachijus Tiškevičius (1819–1873) įsteigė pirmąjį Lietuvoje viešą muziejų – Vilniaus senienų muziejų. Muziejų caro valdžia uždarė po sukilimo, nes jis tapo kliuviniu, rusifikuojant lietuvių tautą. Vėliau muziejaus laukė ilgas kelias iki šių dienų, nepriklausomos Lietuvos laiko.
Atrodo, galime tik džiaugtis, turėdami tokį lobyną, saugoti jį bet, deja, taip nėra. Aš vis žvalgausi į kaimynus, štai, pavyzdžiui, Lenkija už E S pinigus šalies šimtmečiui pasistatė naują muziejų, o mes? Graudu pasidaro, kad tavęs nesupranta. Mes esame įsikūrę Vilniaus pilių gynybiniuose pastatuose. Tai tarsi ir vyksta visą laiką karas, kova už išlikimą.
Ar tiesa, kad muziejus bus naikinamas, ar tai tik piktas gandas?
Deja, tai rūsti realybė. Iš Lietuvos kultūros ministerijos gavome žinią, kad muziejų planuojama prijungti prie Vilniaus pilių rezervato ar Valdovų rūmų. Muziejui tai tikrų tikriausia pragaištis. Nebaigsime pradėtų darbų, svarbių mūsų kultūrai ir mokslui. Manau, kažkam prisireikė mano galvos. Ar šitų pastatų, kuriuose esam įsikūrę.
Aš juk šiame muziejuje nuo pat studijų Vilniaus valstybiniame universitete pabaigos, 1973 metų. Tuomet gavau paskyrimą į šio muziejaus etnografijos skyrių. Vėliau tapau ir direktore. Dabar ant mūsų galvų užvertė tą griūvančio kalno problemą. Aš juk ne inžinierė.
Tam kalne padaryta gręžinių daugiau nei statant atominę elektrinę. Tai inžinieriaus, dirbusio prie tokios statybos, nuomonė. Kimbama prie medžių nukirtimo, o kur buvo galvos, kai tie medžiai buvo sodinami 1954 m.? Su tokia didele laja, aukšti, greit senstantys ant stačių šlaitų klevai. Geologijos tarnybos vadovo Jono Satkūno nuomone, jeigu nebūtų nukirsti, būtų nučiuožę drauge su visu šlaitu. Čia juk ypatingas gruntas, nestabilus. O dar vibracija, transporto srautai greta esančia gatve.
Mūsų muziejuje beveik pusantro milijono eksponatų. Norint juos visus išsaugoti, yra ką veikti. Renkame medžiagą leidiniui apie Gedimino kalną. Jis dar nebuvo tyrinėtas, aprašytas. Tiriame archyvinę medžiagą. Ruošiame leidinį. Muziejui labai svarbus fondas, jo sutvarkymas.
Kokios pagalbos sulaukiate gelbstint kalną?
Jokios. Dabar renkam medžiagą apie Gedimino kalną. Ką tik gavome aprašus iš archyvų, kurie netyrinėti, kaip ir pats kalnas. Jame buvo iškastas ir tunelis parako laikymui dar caro laikais. Niekas tuo nesidomėjo. Bet didžiausias rūpestis šiuo metu yra pats kalnas. Tenka gilintis į sritį, kurios neišmanau, juk nesu inžinierė nei geologė. Tenka ieškoti tuos dalykus išmanančių žmonių. Tai atlikti turėtų Vilniaus pilių direkcija, o ne mes.
Kokią matote kalno ateitį?
Kalnas stovėjo ir stovės. Sąžiningų inžinierių pastangomis bus sutvarkytas ir toliau džiugins mus visus, kaip ir iki šiol. Gaila, bet negaliu to paties pasakyti apie mūsų muziejų. Susitvenkę juodi debesys ties juo nesisklaido.
Leiskite palinkėti jums kuo didžiausios sėkmės grumiantis už mūsų tautos paveldą.
Esu optimistė. Jei nieko nedarysi, tai nieko ir nebus. Mūsų muziejuje yra saugomas pagrindinis Lietuvos istorijos, archeologijos, etnikos fondas. Jis turtingas, o turtingą visada atsiranda norinčių apiplėšti. Estai Tartu pasistatė sau naują muziejų. Etnografijos. Viskas už Europos Sąjungos pinigus. Mes galėjome Lietuvos šimtmečiui parengti didelę plačią ekspoziciją, bet nėra kur. Visur reikia remonto, o nėra iš ko. Mes nelabai vertiname savo istoriją. Yra labai jaunų iniciatyvių žmonių. Ir jų labai daug. Aš jais tikiu.
Ačiū už pokalbį.
Pokalbis iš Lietuvos žurnalistų draugijos tinklalapio https://www.lzdraugija.lt
