2009 m. balandžio 28 d. Valstybės valdymo tobulinimo komisijai, andai vadintai Saulėlydžio vardu, buvo išsiųstas švietimo ir mokslo ministro Gintaro Steponavičiaus raštas, kuriuo prašyta įvertinti galimybę konsoliduoti Vilniuje veikiančias mokslines bibliotekas.
Viena jos eilutė lietė LMA Vrublevskių biblioteką: „Svarstytina galimybė Mokslų akademijos bibliotekos senuosius leidinius perkelti į VU centrinę biblioteką, kitus – į MKIC.“ Panašaus likimo turėjo sulaukti ir kitos dvi valstybinės reikšmės Lietuvos bibliotekos: Technikos ir Medicinos. Gegužės mėnesį rašto kopija pasiekė Lietuvos mokslų akademijos prezidiumą, o vėliau – ir jos biblioteką.
Paviešintas rašto turinys sukėlė didžiulį inteligentijos, pirmiausia akademinių sluoksnių, nerimą. Spaudoje, taip pat kitose žiniasklaidos priemonėse pasirodė gausios publikacijos ir interviu bibliotekų tinklo optimizavimo ir LMA Vrublevskių bibliotekos likimo klausimais. Visuomenė pasirodė neabejinga, ir tai bibliotekos darbuotojus palaikė.
Būkštaudama dėl ateities, biblioteka kreipėsi į ministrą G.Steponavičių viešu laišku. Jame, be kitų dalykų, rašyta: „Manome, kad toks Jūsų siūlymas prasilenkia su savo tautos kultūrą branginti ir saugoti turinčio pareigūno elgesiu. Primename, kad Lietuvos mokslų akademijos biblioteka yra įsteigta, remiantis garsaus Vilniaus advokato Tado Vrublevskio sukauptais unikaliais Lietuvos ir pasaulio istorijos rankraščiais bei spaudiniais. Lenkijos vyriausybė prieš Antrąjį pasaulinį karą Tado Vrublevskio bibliotekai saugoti nupirko tuometinius Tiškevičių rūmus. Testamentu Tadas Vrublevskis šią biblioteką skyrė visuomenei, įpareigodamas niekada jos neiškelti iš Vilniaus ir neperduoti Vilniaus universitetui. Šių testamentinių bibliotekos steigėjo priesakų laikėsi ir prieškarinės Lenkijos, ir LTSR, ir ligšiolinės atkurtos Lietuvos Respublikos vyriausybės.“
Viešas laiškas buvo paskelbtas spaudoje, taip pat – internete, peticijų skyriuje. 2009 m. rugsėjo mėnesį peticiją buvo pasirašę 4647 asmenys.
Vis dėlto ne ši aplinkybė lėmė bibliotekos ateitį. Tuo metu iš Prezidento kanceliarijos visuomenę pasiekė raštas, padėjęs šioje istorijoje tašką. Jame rašoma: „LR prezidentė gavo Lietuvos piliečių pasirašytą viešą laišką dėl LMA bibliotekos išsaugojimo. Šalies vadovė ragina Vyriausybę nepriimti skubotų sprendimų dėl bibliotekų tinklo optimizavimo. Prezidentė pabrėžia, kad LMA bibliotekos fondai yra nedaloma Lietuvos kultūros paveldo dalis ir valstybės priedermė šį paveldą tinkamai saugoti. Šalies vadovė atkreipia Vyriausybės dėmesį į trijų Lietuvos bibliotekų – nacionalinės, VU ir LMA bibliotekos – išskirtinumą ir ragina priimti tokius sprendimus, kurie ne blogintų, o gerintų šių bibliotekų padėtį.“
Visa tai vyko valstybei gražiai minint Lietuvos 1000-metį. Šiemet švenčiame ne mažiau garbingą valstybės 100-metį ir su nerimu sekame žinias apie lituanistinius institutus. Kas toliau?..
Na, o kol kas išvada peršasi tokia: grėsmių akivaizdoje teisinės valstybės neužtenka – teisinius jos pagrindus turi ginti pilietinių, kultūrinių ir kitokių įsipareigojimų tai valstybei jaučianti visuomenė. Lemtingaisiais 2009-aisiais, kai vėl buvo pamėginta Vrublevskių biblioteką prijungti prie Vilniaus universiteto, vien jos pastangų nebeužteko – turėjo įsikišti aukščiausieji valstybės vadovai. Ar to užtektų šiandien?
