„Nors garsus švedų kino ir teatro režisierius mirė prieš vienuolika metų, jis vis dar veikia pasaulį įvairiose srityse: ne tik teatro, kino, šokio, bet ir mados. Odinė striukė, grubaus mezgimo sudėvėtas megztinis, beretė tapo tam tikru stiliaus ženklu, įkvėpimo šaltiniu kai kuriems šiandienos švedų dizaineriams. Net ir tokiu būdu I.Bergmanas yra gyvas ir tebeveikia mūsų dabartį“, – sakė renginyje apsilankiusi ambasadorė.
I.Bergmanas paliko apie 300 įvairių tekstų kinui, sukūrė 172 teatro spektaklius, apie 60 kino ir televizijos filmų. Jis išgarsėjo tokiais filmais kaip „Žemuogių pievelė“, „Septintasis antspaudas“, „Fani ir Aleksandras“. Šis vienas žymiausių XX amžiaus kino kūrėjų laimėjo net keturis „Oskarus“. „Oskarą“ už geriausią filmą užsienio kalba jis gavo būdamas 89 metų.
Daugeliui kino mėgėjų I.Bergmanas buvo didžiausias 6-ojo ir 7-ojo dešimtmečio autorinių filmų kūrėjas, pranokstantis net tokius kultinius Europos režisierius kaip Federico Fellini, Luisas Bunuelis ar Jeanas Lucas Godard'as. I.Bergmano darbų stilius, ypač pasirenkamų temų rimtumas, buvo toks, kad visuomenei režisierius atrodė kaip niūriose svajose paskendęs atsiskyrėlis. Tėvynėje jis net kartais būdavo kaltinamas dėl to, kad pasaulis Švediją įsivaizduoja kaip neurotikų šalį.
Ernstas Ingmaras Bergmanas gimė Upsaloje 1918 metų liepos 14 dieną ir buvo antras iš trijų vaikų šeimoje. Jo tėvas Erikas buvo dvasininkas. Griežtas, liuteroniško pamaldumo persunktas auklėjimas ir šeimos santykiai labai paveikė būsimą režisierių, ir tai atsispindėjo visuose jo darbuose.
I.Bergmanas pašaukimą atrado Stokholmo universitete, kai pasirinko dramą. Savo pirmąjį filmą „Krizė“ I.Bergmanas sukūrė 1945 metais, bet tarptautinio pripažinimo sulaukė tik 1956-aisiais, kai Kanų kino festivalyje buvo parodytas „Vasarvidžio nakties sapnas“. Daugiau kaip tris dešimtmečius jis pastatydavo vidutiniškai po filmą per metus. Pagrindinės jo kūrybos temos buvo meilė, vienatvė, sielvartas, santykiai su Dievu, taip pat – moterys ir jų sielos slėpiniai.
Tai nulėmė jo gyvenimas. Vaikystėje I.Bergmanas labai mylėjo savo motiną, o kai gydytojas patarė jai skirti vaikui mažiau dėmesio, kitaip jo gyvenimas bus sugadintas, būsimasis režisierius dėl to labai išgyveno. Motinos ir sūnaus santykiai tapo svarbia jo kūrybos tema.
Kūryboje atsispindėjo ir jo penkių santuokų patirtis. Režisierius turėjo devynis vaikus, vieną jų, dukterį, jam pagimdė aktorė Liv Ullmann.
I.Bergmanas statė labai asmeniškus filmus, pagrįstus intelektualiniais bei dvasiniais apmąstymais. „Septintasis antspaudas“, „Šaltinis“, „Kaip veidrodyje“, „Komunija“ ir „Tylėjimas“ vedė prie religijos atmetimo paliekant tik įsitikinimą, kad žmogaus gyvenimą persekioja „piktas, aktyvus blogis“.
Po „Žemuogių pievelės“, ekranuose pasirodžiusios 1957 metais, I.Bergmanas vis daugiau dėmesio skyrė psichologinėms dilemoms, etiniams klausimams ir socialiniams santykiams žlugus religijai.
Daug metų I.Bergmanas atsisakydavo gerų pasiūlymų dirbti užsienyje, tačiau 1976 metais, apkaltintas Švedijos mokesčių inspekcijos, išvažiavo į Vokietiją. Miuncheno teatre „Residenz“ jis dirbo režisieriumi. Po šešerių metų I.Bergmanas grįžo į tėvynę, kur gyveno iki mirties. Jis įsikūrė Forės (Avių) saloje prie Gotlando, kurioje nufilmavo septynis savo filmus.
Šiemet Lietuvoje bus dar ne vienas renginys, skirtas didžiam švedų menininkui, o Vilniaus mažajame teatre galima pamatyti šio sezono naujieną – I.Bergmano spektaklį „Dvasiniai reikalai“, kuris gegužės mėnesį bus rodomas ir tarptautiniame teatro festivalyje Šanchajuje.
„Dvasiniai reikalai“ – aštrus, atviras, skausmingas spektaklis apie dalykus, kurie skauda. Apie žmogaus vidų. Apie vaikystės skaudulius. Senėjimo baimę. Apie negražią, nudėvėtą, pavargusią, apspurusią sielą. Šiuo savo kūriniu I.Bergmanas panardina į vaikystės patirtis, leidžia permąstyti santykius su tėvais, artimaisiais ir aplinka, kuri primeta savo taisykles, dažnai reikalauja atrodyti lydimiems sėkmės. Tik kas slypi už tos fasadinės sėkmės, už troškimo atrodyti?
Gegužės 5 dieną Vilniaus mažasis dar kartą kviečia prisiminti didįjį švedų kūrėją ir atvirai pasikalbėti apie tai, kas svarbu. Apie „Dvasinius reikalus“.
