„Taip skauda širdį, kai kultūrai šalyje nėra pinigų ir stinga dėmesio. Kaip sakė Winstonas Churchillis, jei nori sunaikinti tautą, pirmiausia sunaikink jos kultūrą“, – po jubiliejaus iškilmių kalbėjo S.Karoso labdaros ir paramos fondo valdybos pirmininkė 88 metų Birutė Karosienė.
Šį fondą 1998-aisiais įsteigė jos sūnus klestintis verslininkas S.Karosas, pajutęs, kad kultūra Lietuvoje išgyvena nuosmukį.
„Man buvo lengva tai padaryti, nes pritarė mama, ilgametė fortepijono pedagogė“, – aiškino Fondo steigėjas.
Jis pats užaugo supamas muzikos, vienuolika metų mokėsi skambinti fortepijonu Nacionalinėje Mikalojaus Konstantino Čiurlionio menų mokykloje, kurioje dėstė mama.
Be to, svarbus žmogus S.Karoso gyvenime buvo jo senelis garsus kompozitorius Juozas Karosas (1890-1981), su kuriuo Saulius daug bendravo vaikystėje – jie būdavo kartu, net kai senelis kurdavo muziką. „Prisiminimai apie senelį man visada padėjo ir padeda iki šiol“, – pripažino S.Karosas.
Utopiją pavertė tikrove
Fondo gimtadienio koncertas į sostinės Taikomosios dailės muziejų sutraukė tik mažą dalį jo globotinių. Mat daugelis yra pasklidę po pasaulį, o visus suskaičiuoti šiandien būtų net sunku.
„Iš pradžių mes kėlėme sau tikslą remti tuos, kuriems Lietuvoje sunkiausia, o prieš 20 metų sunkiausia buvo jauniems menininkams. Dauguma jų svajojo pastudijuoti užsienyje, bet anuomet tai buvo beveik utopija. Mes ją pavertėme realybe“, – pasakojo B.Karosienė.
Fondo paremti jaunieji muzikai tobulinosi pas žymiausius pasaulio pedagogus Zalcburgo „Mozarteum“ bei Vienos muzikos ir vaizduojamojo meno universitetuose, Londono karališkojoje muzikos akademijoje, Niujorko Juilliardo aukštojoje muzikos mokykloje ir kitose prestižinėse mokyklose.
Šandien jie atstovauja Lietuvai garsiausiose užsienio scenose, yra pelnę šimtus garbingų premijų ir medalių tarptautiniuose konkursuose, tapę savotiškais savo šalies ambasadoriais pasaulyje.
Primena kantrią sodininkę
Fondo padedami puikiais profesionalais tapo violončelininkai Glebas Pyšniakas ir Edvardas Armonas, smuikininkės Dalia Kuznecovaitė ir Diana Galvydytė, dainininkės Viktorija Miškūnaitė ir Lauryna Bendžiūnaitė, seserys Daunytės, trio „FortVio“, Baltijos gitarų kvartetas ir daug kitų atlikėjų.
„Ponia Birutė Karosienė lyg kantri sodininkė stengiasi pažinti kiekvieną augalėlį ar medį ir duoti kiekvienam ką galinti. Be Sauliaus Karoso fondo paramos nebūčiau galėjusi išsirinkti tinkamiausios vietos studijoms pradėti, nebūčiau pradėjusi nei studijų, nei išgyvenusi sunkiausių laikotarpių“, – neabejojo garsiausia lietuvių dirigente tapusi Mirga Gražinytė.
S.Karoso fondo pagalba primins karjeros pradžią ir dirigentui Modestui Pitrėnui bei jo žmonai dainininkei Ievai Prudnikovaitei.
„Nuolat girdžiu savo įvairiataučius kolegas stebintis, kiek daug pasaulyje talentingų lietuvių muzikantų! Man tai glosto širdį – nors esu rusė, bet užaugau Lietuvoje. Kartais jaučiuosi esanti lietuvė, esu dėkinga šiai šaliai už muzikinį išsilavinimą“, – atskleidė svetur karjeros laiptais kopianti dainininkė Katerina Tretjakova. Jai siekti karjeros taip pat padėjo S.Karoso fondas.
Dirba tyliai, bet svariai
„Mūsų investicijos į kultūrą grįžta su dideliais procentais“, – džiaugėsi B.Karosienė.
Tiesa, patys paremtieji, net prakutę, nelinkę aukoti Fondui pinigų. Per 20 metų tai padarė tik viena dainininkė, kurios padovanoti 200 litų tikriausiai atiteko kažkuriam jaunam talentui.
Anot ponios Birutės, menininkai atsidėkoja kitaip. Jie dalijasi svetur įgyta patirtimi su tautiečiais Lietuvoje čia koncertuodami ir dėstydami.
Neįmanoma pervertinti ir Fondo investicijų į publikos pamėgtus festivalius ar kitus renginius bei leidybą. Be jo paramos nebūtų suklestėjęs Mūzos Rubackytės sumanytas Vilniaus fortepijono muzikos festivalis, tapęs mūsų muzikos gyvenimo puošmena, turbūt sušlubuotų Muzikų sąjungos veikla, neturėtume daugybės solidžių, Lietuvos meną, kultūrą ir istoriją pristatančių leidinių.
O kompozitoriaus J.Karoso tėviškė Spraguityje (Utenos rajone) būtų ne jaukus kultūros centras, kuriame vyksta kraštiečių šventės, liaudies teatrų spektakliai ir konkursai, koncertai, bet bjaurus dilgėlynas.
Be to, Fondas padovanojo Lietuvos muzikos ir teatro akademijai skulptoriaus Konstantino Bogdano sukurtą kompozitoriaus biustą ir vargonus jo vardu pavadintai salei.
„Jei šalyje kultūros lygis kiek pakils, jausimės ir mes prie to prisidėję savo tyliais, bet gerais darbais. Jie atspindi, kas mes esame ir ko trokštame savo tautai“, – pabrėžė B.Karosienė.
Moteris neslėpė, kad jos sveikata jau riboja galimybes vadovauti Fondui. Todėl neseniai surado sau pamainą – naująja direktore tapo pianistė Ramunė Kryžauskienė. Tačiau ilgametė Fondo vadovė dar neatsisakė valdybos pirmininkės pareigų: „Sūnus manęs neatleidžia“, – juokavo ponia Birutė.
Karosai viliasi, kad jų Fondas gyvuos ilgiau už juos abu.
Svarbiausi 2013-2018 m. Fondo projektai:
Skulptūra Lietuvos didžiajam kunigaikščiui ir Lenkijos karaliui Jogailai bei karalienei Jadvygai Budapešte (skulptorė D.Matulaitė);
Dokumentinis filmas „Nėra laiko gerumui“ apie kino režisierių A.Žebriūną ir dainininkę G.Kaukaitę (autorius A.Jančoras);
Nuolat remti Vilniaus fortepijono muzikos, Vilniaus gospelo chorinės muzikos, „Ave Maria“ (Palangoje), Th.Manno (Nidoje), „Su muziką per Europą“ festivaliai, Nacionalinės M.K.Čiurlionio menų mokyklos abiturientų operų pastatymai;
Muzikų sąjungos „Didieji muzikų paradai“, Birštono vasaros stovyklos, edukaciniai projektai periferijos mokyklose, „Muzikos barų“ leidyba;
VII tarptautinis M.K.Čiurlionio pianistų ir vargonininkų konkursas, VII ir VIII tarptautiniai S.Vainiūno pianistų ir kamerinių ansamblių konkursai;
Albumas „Paslaptingas būties švytėjimas“ apie dailininkę B.Žilytę ir knyga albumas „Lietuvių folkloro teatras“;
Muzikantams nupirkti trys obojai, klavesinas, arfa ir valtorna.
Skirtos stipendijos jaunimui dalyvauti konkursuose, meistriškumo kursuose, tęsti studijas užsienyje.
