Nepatogus scenos vyksmas, kuris verčia galvoti
VDU teatras, teatras „Mens publica“ ir jauna kūrėjų komanda pristato „Fortūna 2017“ diplomu apdovanotą, analogo Lietuvoje neturintį vienos dalies sceninį vyksmą-šou „#YOLO“ (liet. „Tu gyveni tik kartą“), kuris skatina išlipti iš savo komforto zonos, apsižvalgyti aplinkui ir pagaliau nustoti meluoti sau.
„#YOLO“ nėra tradicinis pastatymas su išgalvotais personažais ir teatrališka, metaforiška scenografija. Tai intymus sceninis vyksmas – jame susipina tikros, kartais skaudžios septynių jaunų žmonių istorijos ir apatija, kurios šiuolaikiniame pasaulyje vis daugėja.
„Kodėl šis sceninis vyksmas neturi analogo? Todėl, kad pagrindinė jo sąlyga ta, kad visi dalyviai po šio šou miršta. Aktoriai, įtikėję šia sąlyga, nebevaidina. Viskas tampa labai trapu ir nuoširdu. Viskas vyksta čia ir dabar ir taip, kaip gyvenime galbūt neturėtų vykti, bet vyksta“, – teigė spektaklio idėjos autorius režisierius Arnis Aleinikovas.
Vienos dalies sceninis vyksmas „#YOLO“ iš esmės primena vieną stereotipinių TV vakaro šou – daug šviesų, šiuolaikinė muzika, lengvas humoro jausmas, puiki nuotaika, tačiau už visų šių gražių šou elementų slypi intriguojanti detalė – mirtis. Žiūrovas kartu su aktoriais išgyvena įvairiausias emocijas. Tai tarsi pasivažinėjimas amerikietiškais kalneliais, po kurio supranti, kad labai dažnai žmonės skundžiasi smulkmenomis ir labai dažnai nevertina to, ką turi šalia.
Alternatyva
„#YOLO“ idėjos autorius, režisierius, VDU garbės stipendijos laureatas A.Aleinikovas tvirtai įsitikinęs, kad senos teatrinės formos nebėra paveikios XXI amžiuje.
„Įstojęs studijuoti aktorinį meistriškumą ir pradėjęs nuolat lankytis teatruose, nesupratau, kas vyksta, – pasakojo A.Aleinikovas. – Pamatęs kelias dešimtis spektaklių staiga suvokiau, kad toks teatras manęs nejaudina, nepriverčia galvoti ir sėdėdamas salėje nejučia imu skaičiuoti laiką, kada jis pasibaigs.
Mūsų šalyje ir daug kur Europoje vyrauja klasikinis teatras. Ir tai nėra blogai, nes, pavyzdžiui, Londone jis mane įtikina, tačiau Lietuvoje aš juo netikiu. Ir dažnu atveju taip yra dėl režisūrinio sumanymo, tiksliau – jo nebuvimo, o kitu atveju – dėl vaidybos.
Viskas eina į priekį – keičiasi muzika, keičiasi kino filmai, keičiasi žmonių skonis ir suvokimas. Tačiau teatras lieka tarsi užkonservuotas ir gyvena 1990-aisiais. Teatrinės formos tuo metu buvo vienokios ir jos tiesiog natūraliai nebegali jaudinti XXI amžiuje gyvenančio žmogaus. Dėl to „#YOLO“ yra tarsi alternatyva, kuria nesiekiama sukurti teatrinės iliuzijos. Viso to ašis – 7 jauni žmonės ir jų istorijos, atsiskleidžiančios jaunam žmogui svarbias temas – santykiai su tėvais, tikėjimas, meilė , savęs paieškos.“
Iššūkis aktoriams
Visa šio spektaklio medžiaga – pačių aktorių istorijos. Dėl to jauniems kūrėjams šis spektaklis nemažas iššūkis.
„Visa sceninio vyksmo esmė yra leisti žiūrovui ir pačiam aktoriui bent kelioms valandoms pasinerti į visiškai autentišką nuoširdumą. Repetuodama šį spektaklį atradau naujų dalykų savyje. Galbūt tai skamba kaip klišė, bet kai per repeticijas turi pasinerti ne į vaidmenį, o į save, kitaip ir negali būti. Dalykai, kuriuos atrandu, ne visada malonūs, bet visada nuoširdūs. Tiesa ne visada būna maloni“, – patirtimi dalijosi aktorė Dominyka Budinavičiūtė.
„#YOLO“ turi mažai teatro. Tai realybė. Galbūt vieniems tai groteskas, kitiems parodija, tretiems komedija, bet patiems aktoriams tai yra didelis iššūkis – kalbėti apie tai, ko nedrįsti pasakyti artimiesiems, prieš šimtus svetimų. Bet tik kalbėjimas viešai skaudžiomis temomis gali padėti išsilaisvinti“, – teigė aktorius Lukas Alsys.
Vienos dalies sceninis vyksmas-šou „#YOLO“ balandžio 15 d. 18 val. VDU teatras, Kaunas.
