O jų kolekcijas, siekiančias XIX a., pabaigą sudarinėjo pirmasis Kauno miesto muziejaus direktorius dailininkas Tadas Daugirdas, garsusis etnografas Balys Buračas, Lietuvių mokslo draugijos, vadovaujamos Jono Basanavičiaus, nariai.
Įvairių tautų kosmogoniniai mitai, etiologinės sakmės aiškina apie pasaulio atsiradimą iš stebuklingo paukščio kiaušinio. Kiaušinis – kosminio embriono simbolis. Paukštis atnešdavo žmogui pavasarį – išsigelbėjimą nuo šalčio ir bado. Todėl jis buvo sudievintas, laikytas žmonių geradariu, tapo genčių totemu.
Senosios Europos mitologijoje, kaip teigia jos tyrinėtoja archeologė Marija Gimbutienė, deivė Paukštė buvo viena iš svarbiausiųjų. Pirmąjį pavasarį rastą kiaušinį senovės žmonės aukodavo personifikuotoms gamtos jėgoms, atbundančioms naujam gyvybiniam ciklui. Jis būdavo dažomas raudonai – kraujo ir ugnies spalva. Ir užrašomas adresas – paukščio pėdelės ženklu.
Žinias apie pasaulį bei gamtoje vykstančius virsmus žmogus visados stengdavosi perduoti ateinančioms kartoms. Kol neturėjo rašto, tai galėjo padaryti tik įvairiomis meno formomis. Taigi pirmykštis menas pirmiausia skirtas informacijai perduoti. Kiekvienas simbolis, ženklas kitados buvo prasmingas. Tautų, kurių kultūra pasižymi tradicijų perimamumu, liaudies mene tikėtina rasti archajiškojo pasaulėvaizdžio reliktų. Toks yra tautodailės semantinių tyrinėjimų tikslas. Per ilgus šimtmečius užsimiršo pirmapradė ženklo ar ornamento prasmė. Tačiau margintojas puikiausiai prisimena ir atkartoja tai, ką matęs vaikystėje iš senelių. Lietuviai turi intuityvią pagarbą tradicijai.
Pasaulis pažįstamas išskiriant įvairių jo objektų prieštaringas savybes, vadinamąsias antinomijas. Mitinė sąmonė operuoja priešpriešomis: šviesu – tamsu, šilta – šalta, diena – naktis, aukštai – žemai, dangus – žemė.
Lietuviai, margindami velykinį kiaušinį, dažniausiai pirmiausia padalija jį kokio nors ornamento juosta pusiau. Neretai ji susideda iš paukščio pėdelių. Nebūtina vaizduoti visą dievybę, pakanka jos ženklo. Tai begalinė juosta, einanti ir einanti aplinkui: juk pavasaris su paukščiais sugrįžta kasmet. Dar ši skirianti juosta sudaroma iš spinduliukų pusapskritimių. Galima manyti, kad tai tekančios ir besileidžiančios Saulės simboliai. Jų nenutrūkstanti seka perteikia bėgančio laiko idėją. Diena po dienos, metai po metų… Tai ciklinė laiko samprata, būdinga žemdirbiškos kultūros tautoms.
Taigi laiko juosta margutį dalija pusiau. Viršuje dangus; jame turi būti dienos saulė. Apačioje – požemio marios, kuriomis, pasak mitologinių įvaizdžių, saulė kiekvieną naktį plaukia laiveliu į rytus. Dažnai abi saulutės vaizduojamos ne tik iš spindulių, bet dar apsuptos dantytais, taškuotais ratais. Pastarieji – suartos, įdirbtos ir rasos lašeliais apšlakstytos dirvos simbolis. Dieninė saulė glosto ją šiluma, naktinė – palaisto rasa. Margučio dalijimą į dieną ir naktį patvirtintų paprotys pirmąją šv.Velykų dieną daužti tik smailųjį kiaušinio galą, antrąją dieną – ir bukąjį.
Jeigu kiaušinis apvedamas juosta išilgai, lieka nemaža vietos jo šonuose, kur gali tilpti jau didesnis ženklas. Seniausiuose margučių pavyzdžiuose čia rasime vėlgi su saule susijusius simbolius. Tai žaltys su saulės karūna, saulės vežimas, pasaulio modelis (tai kas yra „po saule“), lygiadienių (ar saulėgrąžų) opozicijos ženklas.
Ir, žinoma, rasime Pasaulio medį, atspindintį mitinės visatos tridalę vertikaliąją struktūrą. Jos dalis jungia žaltys, išreiškiantis gamtos vieningumą. Geltona karūna, pomėgis šildytis atokaitoje įsliuogus medin – visa tai artina jį prie saulės. „Užmuši žaltį, Saulė tris dienas verks, nepatekės“, – taip sako lietuvių patarlė. Antra vertus, žaltys – požemio gyvūnas, besislepiantis po medžio šaknimis. Štai kodėl jis vyniojasi įvairių tautų legendose apie gyvybės medį, pražydusį lelijos žiedais – pažinimo vaisiaus simboliais. Pasaulio medį, matyt, kitados vaizduodavo ir velykinė eglutė – „kiaušinykas“.
Indoeuropietišką proistorę mena saulės vežimo įvaizdis. Jį traukia dvyniai žirgai Ašvieniai (sanskritu – Asvin); jiedu suka ir kasmetinį saulėgrąžos ratą. Šio rato keturias pozicijas matome pasaulio modelio ženkle: tai saulės kraštinės tekėjimo ir laidos padėtys saulėgrąžų metu - per šv.Kalėdas ir Kupolių šventę.
Kalendorinę prasmę galima įžvelgti lygiadienių opozicijos ženkle: laiko „kasa“ galėjo kitados simbolizuoti mėnesius. Tarp lygiadienių arba saulėgrąžų jų telpa šeši. Dažnai velykinio kiaušinio šonai išmarginti aštuoniais apskritimukais ar diskais. Tarkime, juos reiškiant aštuonis šiltuosius žemės ūkio darbų mėnesius.
Nelengva iššifruoti, ką turėjo galvoje žmogus, išbrėžęs pirmąjį ženklą ant aukojimui skirto kiaušinio. Viena tikra, kad tai jam tuo metu buvo svarbiausia… Pakartoję vašku ar peiliuko rėžiu šį simbolį, tarsi prisiliečiame prie tolimojo laiko, sustingusio ties tautos istorijos ištakomis, tarsi nutiesiame tiltą per kartų kartas ir šimtmečius.
Etnologo Liberto Klimkos komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ
