Deja, šis laikotarpis truko neilgai. Okupacijos metais lietuvių kalbai teko tik tautinės kalbos vaidmuo. Valstybinis jos statusas buvo atkurtas XX a. pabaigoje Lietuvai vėl iškovojus nepriklausomybę. Valstybinę kalbą puoselėti, jos turtus kaupti, tvarkyti ir skelbti, jos raidą ir vartojimą šiuolaikinėje visuomenėje tirti buvo patikėta valstybės mokslo įstaigai – Lietuvių kalbos institutui.
Truputis istorijos
Instituto ištakos – 1939 m. Kaune įsteigtame Antano Smetonos lituanistikos institute – pirmajame moksliniame lituanistikos tyrimo institute. 1940 m. jis buvo perkeltas į Vilnių. Kitais metais pagal Lituanistikos instituto ir Lietuvių mokslo draugijos veiklos tikslus buvo įkurtas Lietuvių kalbos institutas Lietuvos mokslų akademijos sudėtyje.
Atskiras Lietuvių kalbos institutas veikė iki 1952 metų. Tuomet jis kaupė didžiojo „Lietuvių kalbos žodyno“, tikrinių vardų kartotekas, tyrė Vilniaus krašto vietovardžius, tarmes, sudarė lietuvių kalbos atlaso programą (1951), organizavo dialektologines ekspedicijas, išleido pirmus du „Lietuvių kalbos žodyno“ tomus.
1952 m. kaip bausmė už per mažai vadovybės ideologizuojamą kalbos mokslą LTSR mokslų akademijos prezidiumo sprendimu Lietuvių kalbos institutas buvo sujungtas su Lietuvių literatūros institutu ir beveik keturias dešimtis okupacijos metų buvo verčiamas aptarnauti sovietinį Lietuvos režimą.
Nors pasiaukojamu kalbininkų darbu ir šiais priespaudos laikais buvo sukurta didelės vertės tautos gyvasčiai palaikyti svarbių darbų (tęsiamas „Lietuvių kalbos žodyno“ leidimas, parašytos dvi akademinės „Lietuvių kalbos gramatikos“, išleistas „Lietuvių kalbos atlasas“ ir kiti), lietuvių kalbos tyrimai turėjo būti derinami su okupacine valdžia, o jo veikla akylai prižiūrima Komunistų partijos. Todėl nuoseklu ir istoriškai teisinga, kad 1989 m. Lietuvai vėl iškovojus nepriklausomybę, po metų buvo atkurtas ir atskiras Lietuvių kalbos institutas.
Instituto užvaldymas
Užvaldymu vadinu mokslo valdininkų atėjimą į valdžią ir pastangas bet kokia kaina joje išsilaikyti. Paprastai tai vidutinių gabumų žmonės, menki mokslininkai, neturintys ambicingų idėjų, tačiau nepaprastai išlavinę gebėjimą pajausti pinigus ir atpažinti savuosius, tokius pačius valdininkus.
Lietuvių kalbos institutas palaipsniui buvo užvaldytas, kai maždaug pirmaisiais naujojo tūkstantmečio metais jo direkcijoje pasirodė Jolanta Zabarskaitė. Iš pradžių užvaldymo požymių aiškiai nesimatė – reikėjo iškilti, įsitvirtinti, suburti ištikimus žmones.
Tačiau 2007 metais, kai mokslo institutų direktoriai tapo tiesiogiai pavaldūs Mokslo ir švietimo ministerijai ir ypač kai buvo nustatytas nepagrįstai didelis jų atlyginimas, užvaldymas pasireiškė visa jėga.
Nuo to laiko institutų direkcijos pareigos (kaip, beje ir universitetų administracijos, neišskiriant ir fakultetų dekanų bei prodekanų) jau galėjo užtikrinti gerą gyvenimą, todėl tapo geidžiamos, jų imta siekti, o jas gavus – laikytis, dėl jų (o ne dėl siekių įgyvendinti savo mokslo viziją) pradėta kovoti.
Lietuvių kalbos instituto direktorė J.Zabarskaitė, ekonominės lingvistikos Lietuvoje pradininkė, visuomenėje labiausiai pagarsėjusi straipsniu „Žodžio semantinis kraitis: ištiktuko pyst atvejis“, šias pareigas eina nuo 2003 metų. Pasibaigus dviem leistinoms kadencijoms ji ministerijos vėl buvo patvirtinta direktore. Tam reikėjo įvykdyti instituto „restruktūrizaciją“, taigi iš senojo instituto sukurti naują.
Vidinė instituto tvarka buvo visiškai suvelta: įkurtas Ekolingvistikos skyrius (prieš kurį laiką apsižiūrėta ir skyriaus pavadinimas pakeistas), panaikintas Gramatikos skyrius ir Leksikografijos centras, įkurtas Raštijos paveldo tyrimų centras, kuriame senųjų LDK slavų kalbų ir jomis parašytų raštų tyrimai užgožė lituanistiką.
Buvo atleista daug nelojalių mokslininkų ir išpūsta administracija – dabar iš dešimties Instituto skyrių mokslinis darbas dirbamas tik šešiuose, maždaug 66 mokslo darbuotojams tenka bent 28 administratoriai ir pagalbinio personalo nariai.
Dabar, rodos, baigiasi trečioji direktorės kadencija. Ką gi, tenka vėl suktis, vėl taikytis prie konjunktūros, įrodinėti idėjinę ištikimybę...
Neatlikti darbai
Kai kurie visai tautai svarbūs Instituto darbai, nors jau seniai pradėti, iki šiol nėra baigti.
Visų pirma, vis dar nebaigtas didysis „Lietuvių kalbos žodynas“. 2002 m. išėjo jo paskutinis, XX tomas. Tačiau tai dar ne darbo pabaiga: kol žodynas buvo rašomas ir spausdinamas, buvo kaupiami ankstesnių, jau išleistų tomų papildymai, radosi pataisyti būtinų dalykų. Tokių papildymų susidarė apie 700 000 kortelių – tai maždaug dar du žodyno tomai!
2005 metais visas spausdintas žodynas buvo suskaitmenintas. Vėliau (2008 ir 2017 m.) jo skaitmeninė versija buvo atnaujinta, tačiau žodyno turinys ir apimtis pakito tik nežymiai.
Daugiau atnaujinta buvo jo programinė įranga, paieškos galimybės. Per 15 metų nuo paskutinio tomo pasirodymo minėtieji papildymai nebuvo parengti – nei spausdintos knygos, nei elektroniniu pavidalu. Kol kas suskaitmeninta tik papildymų kartoteka, ir tai ne visa.
Iki šiol vis dar nebaigtas jau maždaug porą dešimtmečių institute rengiamas vienatomis „Bendrinės lietuvių kalbos žodynas“. Per artimiausius kelerius metus jis, tikėtina, išeis. Tačiau bus ilgo rašymo „iškankintas“, rašytas be meilės, be atsidėjimo.
Trūksta kalbos pokyčius atspindinčios ir teoriškai atnaujintos gramatikos. Naujausia instituto mokslininkų parengta vienatomė „Lietuvių kalbos gramatika“ išėjo 1994 m., tačiau ji yra tik kiek išplėstas ir atnaujintas dar anksčiau – 1985 m. išleistos vienatomės gramatikos rusų kalba variantas.
Taigi šiai gramatikai jau 33 metai. Per šį laikotarpį parašyta tik nedidelės apimties taikomųjų praktinio pobūdžio gramatikų. Jau būtų pats laikas tokią gramatiką parengti, tačiau ji nėra rengiama ir greitu laiku vargu ar pasirodys, nes instituto Gramatikos skyrius direktorės buvo išdraskytas, jo darbuotojai išblaškyti, o Vilniaus universiteto Lietuvių kalbos katedrai rūpi visai kiti dalykai, nei lietuvių kalbos gramatinės sandaros tyrimas.
Žinoma, ir universitetuose, ir institute dar yra pavienių didelės kvalifikacijos tyrėjų, tačiau vieni jie nėra nepajėgūs tokios gramatikos parašyti. Turiu omenyje – parašyti tikrai naują, konceptualią gramatiką.
Imkime lietuvių kalbos istorijos tyrimus. Turime penkiatomę „Lietuvių kalbos istoriją“, parašytą amžinatilsį akademiko Zigmo Zinkevičiaus, tačiau ji juk pradėta leisti jau daugiau kaip prieš tris dešimtis metų (pirmasis tomas pasirodė 1984 m.) – per tą laiką buvo atlikta daugybė tyrimų ir ją jau reikia papildyti bei atnaujinti. Kas tai padarys?
Kol kas Lietuvių kalbos bei Literatūros ir tautosakos institutų mokslininkai (jiems talkino Vilniaus, Šiaulių ir Klaipėdos universitetų dėstytojai) daugiausia buvo skirtos senųjų lietuviškų raštų skaitmeninimui ir išorinei, tai yra tekstų radimosi istorijai. Tačiau dėl objektyvių ir dėl subjektyvių priežasčių vis dar nebaigta rengti elektroninė „Senųjų raštų duomenų bazė“.
Per visą atkurtos nepriklausomybės laikotarpį padaryta labai mažai senųjų lietuviškų raštų kalbai – jos gramatinei ir leksinei sandarai – ištirti. Turbūt todėl neturime ir dar nežinia kada turėsime istorinį lietuvių kalbos žodyną.
Instituto stiprybė
Bet kurio instituto didžiausias turtas yra, žinoma, jame dirbantys žmonės. Lietuvių kalbos institute sutelktos dialektologų, vardyno specialistų ir terminologų pajėgos, kurioms išugdyti prireikė kelių dešimtmečių. Tai darnūs įvairių kartų kolektyvai, gebantys imtis sudėtingų specializuotų tyrimų, kuriems reikia gerai išmanyti ankstesnius darbus, mokėti taikyti naujausią metodiką bei jausti tyrimų perspektyvą.
Institute buvo išsaugoti ir netgi išsiplėtė lietuvių kalbos tarmių tyrimai. Iš pradžių dirbę kartu su kalbos istorikais, dialektologai (dabar – Geolingvistikos centras) nuo jų atsiskyrė, sustiprėjo ir išaugo. Jie ne tik vykdo atskirų tarmių (daugiausia fonologinės sandaros) tyrimus, bet yra pajėgūs imtis ir didelių kolektyvinių darbų.
Tvirtas ir Terminologijos centras. Nuosekliai dirbdami Instituto terminologai ne tik vykdo visos šalies terminijos norminimo ir tvarkybos darbus, bet ir atlieka atskirų terminų grupių tyrimus (daugiausia naginėja jų darybą ir istoriją).
Fundamentinius darbus dirba instituto vardyno specialistai (dabar – Baltų kalbų ir vardyno tyrimų centras). Nors jų ir nedaug (trūksta jaunimo), jie dirba tautos kultūrai labai svarbius darbus – rašo akademinį „Lietuvos vietovardžių žodyną“, kuria elektroninę „Lietuvos vietovardžių geoinformacinę duomenų bazę“.
Leidžiamas „Baltų kalbų atlasas“ ir akademinis „Lietuvos vietovardžių žodynas“ yra tie kolektyviniai fundamentiniai darbai, kurie šiuo metu pagrindžia atskiro Lietuvių kalbos instituto buvimą.
Visos tautos turtai
Institute saugomi ir nuolat pildomi gausūs ir unikalūs lietuvių kalbos turtai.
Visų pirma, tai didžiojo „Lietuvių kalbos žodyno“ kartoteka. Ji nėra tik išspausdintų tomų archyvas. Rašant žodyną ne visa turima medžiaga buvo perkelta į tekstą. Nedėta tos pačios reikšmės ar panašių pavyzdžių, tokių, kurie kėlė abejonių.
Tačiau jie taip pat svarbūs žodžių paplitimo geografijai, reikšmių plėtrai tirti. Be to, žodyno kartoteka buvo ir yra nuolat pildoma. Papildymų kartotekoje yra nemaža į žodyną nepatekusių žodžių ar jų reikšmių.
Institute saugoma iš gyvosios kalbos surinkta Lietuvos vietovardžių kartoteka (apie 600 000 vienetų). Jos pagrindu rašomas daugiatomis akademis „Lietuvos vietovardžių žodynas“ (išėjo du tomai, iki raidės F).
Sukauptos ir vis pildomos gausios iš istorijos šaltinių užrašytos vietovardžių ir asmenvardžių kartotekos (iš viso apie 500 000 vienetų). Šie duomenys dar neapibendrinti ir nepaskelbti visuomenei. Taigi vardyno srityje dar laukia dideli darbai.
Jau kelis dešimtmečius Institute kaupiamas Tarmių archyvas. Jį sudaro tarmių garso įrašai, kartoteka ir anketos. Dalis šio archyvo suskaitmeninta ir prieinama internetu. Institutas nuolat leidžia tarmių tekstus ir žodynus (kartais ir daugiatomius).
Pavyzdžiui, vien per pastaruosiu keliolika metų išleisti Zietelos, Ramaškonių, Marcinkonių, Kučiūnų, Griškabūdžio, Seirijų, Klaipėdos krašto aukštaičių, šnektų tekstai, parengta nauja Lietuvių kalbos tarmių chrestomatija, išėjo Zietelos, Dieveniškų, Kretingos, Pietinių pietų aukštaičių, Šiaurės vakarų žemaičių šnektų žodynai.
Dabartinė tarmių būklė atspindėta kolektyvinėje monografijoje „XXI a. pradžios lietuvių tarmės: geolingvistinis ir sociolingvistinis tyrimas“.
Kartu su kolegomis iš Latvijos rengiamas kapitalinis „Baltų kalbų atlasas“, kurio jau išėjo pirmasis, leksikai skirtas tomas. Tokiam apibendrinamajam veikalui parašyti reikia daugelio metų parengiamųjų darbų ir patyrusio kolektyvo.
Instute nuo 1995 m. rengiama ir elektroninė lietuviškų „Senųjų raštų duomenų bazė“, kurioje pateikiami mūsų senųjų raštų (XVI–XIX amžiaus) tekstai, jų konkordancijos ir indeksai.
Šiuo metu bazėje yra sudėti 59 raštai. Ši bazė yra labai svarbi lietuvių kalbos istorijos, jos raidos tyrimams. Pasitelkus jos duomenis, būtų galima pradėti rengti Istorinį lietuvių kalbos žodyną. Žodyną, kurį jau išleidę vokiečiai, lenkai, baltarusiai, kurį jau rengia latviai.
Nepriklausomybės laikais įkurtas Lituanistikos židinys yra visuomenei atviras lietuvių kalbos ir kalbotyros muziejus. Jame ne tik galima susipažinti su lietuvių kalbos tyrimų istorija, bet ir sužinoti įdomių dalykų apie pačią lietuvių kalbą, jame vykdomos įvairios edukacijos programos mokiniams.
Atskiras institutas yra būtinas
Pastaruoju metu vėl kėsinamasi į Lietuvių kalbos instituto suverenumą. Tai matyti viešosios įmonės MOSTA pateiktose rekondacijose, kuriose siūloma Institutui palikti tik archyvo, leksikografijos ir mokslo populiarinimo funkcijas, o visą mokslo tiriamąją veiklą perkelti į universiteteus.
Nemažas vaidmuo smukdant instituto veiklą tenka Lietuvos mokslo tarybai, kuri, viena vertus, neskiria lėšų instituto mokslo tiriamiesiems bei leidybos projektams, kita vertus, vertina jo mokslinę veiklą.
Atsakomybė tenka šios institutcijos pirmininko pavaduotojai Humanitarinių ir socialinių mokslų komiteto pirmininkei Rūtai Petrauskaitei, šias pareigas einančiai jau antrą dešimtmetį. Lietuvių kalbai ir literatūrai šiame komitete atstovauja tekstologas Mikas Vaicekauskas.
Tačiau šie asmenys išreiškia ne vien savo, bet ir bendrą liberalųjį Lietuvos valdančiųjų požiūrį – lietuvių kalbos, sudarančios tautos ir jos įsteigtos valstybės pagrindą, tyrimus siaurinti ir silpninti.
Kad ir kokie būtų Lietuvių kalbos instituto veiklos trūkumai – taip, jį būtina pertvarkyti, pakeisti jo vadovybę, – tačiau jis privalo būti išsaugotas ir sustiprintas.
Ar lietuvių kalba nustojo būti tautos kultūros pamatu? Gal ir Lietuvos valstybė jau nebelaikoma lietuvių tautos namais, nors būtent ji šią valstybę įsteigė ir įsteigė ją visų pirma lietuvių tautos poreikiams tenkinti?
Tokie klausimai kyla, kai nugirsti svarstymus atsisakyti atskiro Lietuvių kalbos instituto. Ką gi, turbūt Lietuvos valstybė yra vėl užgrobta, iš vidaus užvaldyta, praradusi nepriklausomybę, o iš lietuvių kalbos faktiškai vėl atimtas valstybinis statusas...
