Vilniuje jis lankėsi Tarptautinėje knygų mugėje, kur buvo pristatyta jo knyga „Gyvenimo strategijos, arba Kaip suvalgyti sausainį ir jį turėti“, išversta į lietuvių kalbą.
Vis dažniau į Lietuvą atvykstantis režisierius rudenį Vilniuje jau planuoja pristatyti ir naują filmą „Eteris“, prie kurio kūrimo prisidėjo ir lietuviai.
Netrukus aštuoniasdešimtmetį švęsiantis K.Zanussis iki šiol kūrybingas ir produktyvus: kuria filmus, rašo knygas ir kino bei teatro scenarijus, važinėja po pasaulį skaitydamas paskaitas studentams bei vesdamas meistriškumo pamokas.
„Kai manęs kas nors paklausia, kodėl visa tai darau, atsakau, kad neturiu ką veikti. (Juokiasi.) Bet jei gyvenimas suteikia tokios veiklos galimybių, būtų labai gaila nepasinaudoti jomis. Kai jau nebeturėsiu jėgų, sustosiu. Džiaugsiuosi savo sodeliu ir šunimis, kurių turiu net dešimt. Taip, per daug turiu šunų, bet taip jau susiklostė. Ką gi, sodas didelis, todėl tam yra sąlygos. Gyvenu pas šunis, o ne atvirkščiai“, – kalbėjo K.Zanussis, nestokojantis subtilaus humoro jausmo.
– Jūsų gyvenimo ir kūrybos patirtis tokios turtingos! Matyt, klausti jūsų, kokia gi yra gyvenimo prasmė – nebūtų beprasmiška?
– Atsakyti į šį klausimą ne taip paprasta. Jei žinočiau atsakymą, kas yra gyvenimo prasmė, visiems savo studentams ir jauniems žmonėms nusiųsčiau žinutę telefonu.
Kiekvienas žmogus privalo savo gyvenimo prasmės ieškoti pats. O ji priklauso ir nuo pastangų, ir nuo įdėto darbo, ir nuo talento ar padėties visuomenėje.
Tačiau jau vien tai, kad žmogus ieško savo gyvenimo prasmės, yra prasminga, yra gyvenimo imperatyvas. Jei žmogus nieko neieško, jis – miręs.
Reikia ieškoti kiekvienos dienos prasmės. Prabudus rytais pagalvoti, dėl ko keltis iš lovos.
Vienoje savo knygoje cituoju alegoriją, kurią kadaise atsivežiau iš Rusijos. Joje pasakojama, kaip mirė vidutiniokas žmogus ir atsidūrė šv.Petro akivaizdoje. Šis jam atvėrė rojaus vartus. Žmogelis, prieš žengdamas į rojų, dar atsisuko į šv.Petrą ir paklausė: „Gal galėtumėt man atsakyti, vardan ko aš Žemėje 70 metų gyvenau.“
Šv.Petras pagalvojo ir priminė: „Ar prisimeni, kaip prieš 40 metų tu per vieną savo kelionę viešbutyje pietavai ir prie gretimo stalelio sėdinti mergina paprašė paduoti cukraus? Tu padavei. Štai ir viskas.“
Man patinka ši alegorija. Juk į daugelį klausimų negalime atsakyti. Net ir tikintys žmonės negalėtų tiksliai atsakyti, ar kiekvienam mūsų numatytas koks nors Dievo planas. Jeigu ir yra, tai mes to tikrai nežinome.
– Gal per visą gyvenimą kokias nors to plano užuominas vis dėlto išsiaiškiname?
– Matyt. Panašiai kaip su tuo cukrumi.
– Ar jums yra tekę gelbėti žmones didelių nelaimių atvejais arba tiesiog šiaip sau padėti?
– Be abejo. Jei gyveni tarp žmonių, su tokiais dalykais susiduri nuolatos. Tačiau apie tai, mano galva, kalbėti ar girtis nereikėtų, nes šiuolaikiniame pasaulyje tai atrodo kaip savireklama.
– Atrodytų, kas čia tokio, jei žmogui nelaimėje padėjai?
– Aš laikausi principo – padėjai žmogui, ir tylėk. Jei apie tai kalbi, menkini tą suteiktą gerumą ir pagalbą.
Mano mama Antrojo pasaulinio karo metais išgelbėjo keletą žydų. Po karo mes su ja lankėmės Izraelyje. Dar buvo gyvų liudytojų, kurie žinojo apie mamos pagalbą. Norėta ją įtraukti į Pasaulio teisuolių sąrašą, bet mama kategoriškai atsisakė. Aš ją įkalbinėjau, nes maniau, kad tai būtų teisinga.
Tada ji man pasakė: „Aš patyriau tokią siaubingą baimę, taip rizikavau, todėl nenoriu to prisiminti ir nenoriu, kad apie tai kas nors kalbėtų. Visi tie mano išgyvenimai liko tik tarp manęs ir Dievo.“
– Jūs savo filmuose vadovaujatės aukštais gyvenimo kanonais. Ar dar spėjate paskui šiuolaikinį pasaulį, kuriame neretai kur kas aukščiau vertinamas aštraus siužeto, bet menkos prasmės ir turinio kinas?
– Masinė, o kitaip tariant – žemoji, kultūra visada egzistavo. Šiandienos gyvenime ji stipresnė. Deja, šiuo metu nekultūringi žmonės nelaiko savęs nekultūringais. Jiems atrodo, kad jie – kitos kultūros atstovai, tačiau nesusimąsto, kad popkultūra, liaudiškai tariant, popsas, – žemoji kultūra.
Pastaruoju metu žmonės ėmė drąsiau save priskirti popkultūrai. Anksčiau buvo šiek tiek gėda klausytis pigios muzikos, skaityti geltonuosius romanus. Dabar žmonės tuo didžiuojasi.
Popsas gyvavo ir anksčiau, tik už jį niekas tiek daug nemokėdavo. Didžiulius pinigus už meną kadaise mokėdavo kunigaikščiai, karaliai, popiežiai, bet jie turėdavo savo dvarų menininkus ir iš jų reikalaudavo labai daug. XV a. sukurti Michelangelo Buonarroti kūriniai gyvi iki šiol. Jie – iš tikrųjų aukštoji kultūra. Panašūs kriterijai taikytini kultūrai ir šiandien.
– Kas, jūsų manymu, pakeis Sidabrinio amžiaus kino genijus, tokius kaip Andrzejus Wajda, Federico Fellini, Michelangelo Antonioni?
– Man sudėtinga būtų vertinti jaunuosius kolegas, tačiau negalėčiau nepastebėti tų, kurie jau įrodė savo talentą ir sugebėjimus. Turiu omenyje Rusijos režisierius Andrejų Zviagincevą, Aleksandrą Sokurovą, JAV kūrėją Martiną Scorsese.
Bet, turėčiau prisipažinti, nebeseku pasaulinio kino naujienų, nes tiesiog nebėra viskam laiko ir nebejaučiu būtinybės. Šiandien jau galiu sau leisti pasakyti: „Neisiu, nenoriu, žinau, kad neįdomu, kad nepatiks.“
– O kas jus šiandienos kine domina?
– Tai, kas ir anksčiau: metafizika, paslaptis, tai, kas užslėpta ir nežinoma. Stengiuosi nuolatos apie tai kalbėti ir ieškoti tam tinkamiausių išraiškos priemonių.
Kas gi pasaulyje pasikeitė, kai klasikinė fizika atsidūrė muziejuose ir baigėsi Niutono era? Ilgai buvo aiškinama, kad žmogus – absoliučiai priklausomas nuo savo genetikos, nuo auklėjimo šeimoje ir mokykloje. Tačiau nebūdavo paliekama vietos paslapčiai. Kodėl?
Kas lemia, kad padoriose šeimose gimsta recidyvistai, o asocialiose – genijai ir šventieji? Todėl mokslo sferoje vėl randasi vis daugiau paslapčių. Norėčiau, kad humanistai tai atskleistų, nes jie iki šiol to dar nėra išsiaiškinę.
– Kokie dabar jūsų, kaip kino atstovo, planai?
– Kartu su Ukrainos, Vengrijos, Italijos, Lenkijos ir Lietuvos kūrėjais baigiame filmą „Eteris“. Ką tik baigėsi filmavimai. Muzika bus kuriama Vilniuje.
Šiame filme vaidmenį kūrė ir lietuvių aktorius Artūras Dubaka, kuris yra dirbęs mano Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatre statytame spektaklyje „Hybris“ („Puikybė). Jis – labai įdomus aktorius, tik gaila, kad dėl kalbos barjero negalėjome jam filme skirti didesnio vaidmen
Pagrindinė šio filmo tema – tragedijos „Faustas“ problemų variacijos. Man, kaip mokslo žmogui (K.Zanussio pirmoji profesija – fizikas. – Red.), ji labai svarbi.
Filme taip pat pasisakoma prieš scientizmą, kuris nuo XIX m. mokslą supriešina su tikėjimui ir vadovaujasi moksline pasaulėžiūra. Tuo idiotizmu, kurį išpažino marksistai. Aš dievinu mokslą, bet nekenčiu scientizmo. Tikiu, kad pasaulis – racionalus, bet ne pagal marksistų ideologiją.
– Kodėl vis dažniau viešite Lietuvoje? Per ką tik pasibaigusią Vilniaus knygų mugę buvo pristatyta į lietuvių kalbą išversta jūsų knyga „Gyvenimo strategijos, arba Kaip suvalgyti sausainį ir jį turėti“, o rudenį planuojama ir filmo premjera.
– Man džiugu, kad randu ryšį su skaitytojais ir ši knyga buvo išversta į rusų, ukrainiečių kalbas, o štai dabar pasirodė ir lietuviškai.
Tačiau tarp kino ir knygų – didžiuliai skirtumai. Kine lengviau galiu perteikti savo jausmus, o knygose – nuomonę.
– Šis jūsų apsilankymas Vilniuje beveik sutapo su Lenkijos prezidento Andrzejaus Dudos vizitu Lietuvoje mūsų valstybės nepriklausomybės atkūrimo šimtmečio proga. Kaip jums atrodo, gal jis iš tikrųjų simbolizuoja ne tik artėjantį, bet ir abiejų valstybių santykių pavasarį?
– Mano galva, dabartiniai Lietuvos ir Lenkijos santykiai – lyg santuoka po skyrybų. Nelengva susitaikyti, nors rimtiems konfliktams pagrindo ir nėra. Tie abipusiai nesutarimai – paviršutiniški.
Mes, lenkai, dažnai pamirštame, kad mūsų dešimt kartų daugiau, todėl privalome būti dešimt kartų tolerantiškesni lietuviams. Lenkai dažnai būna šiurkštūs, todėl ir užgauna lietuvių jausmus bei nacionalinę savigarbą. Kalbu apie tai kaip lenkas. Lietuviai tegul kalba už save.
Bet jeigu aš jau šitiek metų draugauju ir susikalbu su poetu Tomu Venclova, kurį ištisos kartos žmonių Lenkijoje vertina kaip tikrą lietuvį, suprantantį istoriją labai plačiai, vadinasi, tarp lenkų ir lietuvių iš tikrųjų yra labai daug bendra.
Rašytojas Czeslawas Miloszas, nors ir nerašė lietuviškai, Lietuvą suprato labai giliai. Suprato ir tai, kad Lietuvos ir Lenkijos istorija abi šalis turi jungti, o ne skirti.
Juk lenkai ir lietuviai pirmieji buvo sukūrę Europos Sąjungą. Lietuvių valdomoje Abiejų tautų respublikoje (Lenkijos karalystės ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sąjunga) taikiai sugyveno daugybė tautų. Gaila, kad ši Lenkijos ir Lietuvos unija neišliko.
Kai ramiai apie tai kalbame, lengva suprasti, kad vieną gerą istorijos šansą praradome. Tačiau istorijoje būna ir daugiau šansų. Vis dėlto tikiu, kad Lenkija ir Lietuva ras kelią, kaip sugyventi draugiškai viena kita papildydamos.
– Pernai viešėdamas Vilniuje prasitarėte, kad turite planų kurti istorinį filmą apie Lietuvą ir Lenkiją. Gal ši idėja jau įgauna kūną?
– Turiu filmo apie Lietuvos didįjį kunigaikštį Jogailą ir jo pirmąją žmoną Jadvygą de Anjou, kurią vedęs jis tapo Lenkijos karaliumi, scenarijų.
Deja, man nepavyko Lenkijoje šiai juostai rasti pinigų, nors ja labai dėmėjosi prancūzai, nes Jadvyga – garsios Prancūzijos karališkosios dinastijos atstovė. Bet gal sulauksiu palankaus vėjo ir pavyks šį filmą sukurti.
* * *
K.Zanussis kovo 5-9 d. skaitys paskaitas ir ves seminarus Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Per seminarus režisierius drauge su dalyviais analizuos režisieriaus ir operatoriaus darbo specifiką, bendradarbiavimo vaidybiniame kine ir darbo su aktoriais ypatumus, lygins darbo pasiruošimo ir eigos pagrįstumą. Jis sukaupė nemenkos režisūrinės patirties dirbdamas su aktoriais, kita vertus, pats yra nemažai vaidinęs kitų režisierių filmuose, ypač Lenkijos kino meistro Krzysztofo Kieślowskio filmuose.
K.Zanussis (g. 1939 m. Varšuvoje) – kino ir teatro režisierius, scenarijų autorius, aktorius, knygų autorius, daugelio filmų prodiuseris, pastaraisiais metais prodiusavęs garsios lenkų kino režisierės Agnieszkos Holland filmus. Silezijos universiteto (Katovicuose) profesorius, nuolat kviečiamas dėstyti įvairiose Europos kino mokyklose: Lodzės kino mokykloje (Lenkija), Nacionalinėje kino mokykloje Didžiojoje Britanijoje; veda vasaros meistriškumo kursus „European Graduate School“ Šveicarijoje.
K.Zanussis studijavo fiziką Varšuvos universitete ir filosofiją Jogailos universitete Krokuvoje. Vėliau baigė prestižinę Nacionalinę Lodzės kino mokyklą (1967 m.). Nuo 1980 metų yra kino studijos „Tor“ direktorius. Už kūrybą ir pedagoginę veiklą buvo nominuotas 30 tarptautinių festivalių ir įvertintas 33 apdovanojimais, iš kurių žymiausi – Italijos kino akademijos teikiamas Davido di Donatello prizas, „Polonia Restituta“ ordino Riterio kryžius, Prancūzijos kultūros ministerijos teikiamas Meno ir literatūros kavalieriaus ordinas („L’Ordre des Sciences et Lettre“), Maskvos kino instituto garbės daktaro titulas. Prieš 18 metų pagerbtas atidengiant žvaigždę šlovės alėjoje Lodzėje.
K.Zanussio kūrybinėje biografijoje – per 15 filmų. Vienbalsiai trimis pagrindiniais prizais 1973 m. tarptautiniame Lokarno kino festivalyje apdovanotas jo filmas „Iliuminacija”. 1980 m. filmas „Pastovus veiksnys“ pelnė žiuri prizą Kanų kino festivalyje, filmas „Papildas“ – specialųjį kino kritikų FIPRESCI paminėjimą 24-jame tarptautiniame Maskvos kino festivalyje. 2012 m. 43-iame tarptautiniame Indijos kino festivalyje K.Zanussis buvo apdovanotas už viso gyvenimo nuopelnus.
K.Zanussio filmai yra išskirtiniai. Viena vertus, jo mokslinis išsilavinimas ir, kita vertus, kūrėjo intuicija padėjo rasti daugybę sankirtų tarp mokslo ir kino. Jo filmams būdingas originalumas, minties gelmė. K.Zanussis kelia moralinius, psichologinius klausimus, ieško paslėptų gyvenimo simbolių. Jis drąsiai eksperimentuoja, savo filmuose tarsi laisvos formos esė balansuodamas tarp mokslo populiarinimo dokumentikos ir vaidybinio kino. Šis junginys greitu montažo ritmu tampa įtaigia ir nesentimentalia įvairiausių jo filmų veikėjų gyvenimo studija.
