Broniaus Kutavičiaus „Paskutinės pagonių apeigos“ – kolekciniame leidinyje

Kaip teigia leidinio muzikinės dalies redaktorius, muzikologas Linas Paulauskis, „Kompozitorius tarytum šamanas puikiai žino, kaip užburti publiką ir įtraukti ją į savo apeigas. Lyg architektas jis stato preciziškas konstrukcijas – partitūras, dažnai primenančias mandalas iš įvairių geometrinių figūrų: ratų, kvadratų, kryžių ir žvaigždžių. O galbūt kaip archeologas šiuolaikinėmis priemonėmis rekonstruoja pamirštus senosios kultūros artefaktus“.

„Paskutinės pagonių apeigos“ negalėjo atsirasti be B. Kutavičiaus bendradarbiavimo su Sigitu Geda (1943–2008) – poetu, kuris kompozitoriui buvo itin artimas savo mąstysena, archajiškų archetipų paieškomis ir paslaptinga, fantastine vaizdinija.

Niekas kitas taip tiksliai neapibūdina B. Kutavičiaus muzikos esmės, kaip šie kažkada išsakyti poeto žodžiai: „Kutavičiaus muzika labiau kilo iš kalbos, iš daiktų, žemės, netgi iš senovinės architektūros, iš ansamblio, iš ritualo, negu iš tada egzistavusios muzikos. Vėliau, o ir dabar, ji patyrė ir patiria tiek metamorfozių, kad aš kartais prarandu amą“.

Prieš porą dešimtmečių muzikų profesionalų bendruomenėje buvo atlikta anketa, pagal kurios rezultatus „Paskutinės pagonių apeigos“ įsirašė kaip numeris vienas tarp eilės kitų įsimintiniausių lietuviškų opusų. Anketa jau tapo muziejine įdomybe, o štai kūrinys toliau tęsia gyvybingą ir nė kiek neblėstantį koncertinį gyvenimą, kuris, kaip prisipažįsta pats B. Kutavičius, iki šiol stebina ir jį patį – rašydamas oratoriją, kompozitorius net neįsivaizdavo apie tokią būsimą jos sėkmę.

„Apeigų“ skambėjimo geografija jau seniai yra peržengusi mūsų šalies ribas, ir, nepaisant užsienio atlikėjų ausiai bei tarčiai komplikuoto lietuviško teksto, nuolat skamba garsindama baltiškąją kultūrą.

Visgi net tokio kalibro kūrinys per visą savo gyvavimo istoriją buvo išleistas vieną vienintelį kartą – daugiau nei prieš tris dešimtmečius, praėjus šešeriems metams po jo sukūrimo. Jau kadais pasibaigęs senojo leidinio tiražas, ilgą laiką tebuvęs prieinamas tik viešosiose ar privačiose muzikų bibliotekose, lyg gyvas priekaištas primindavo apie naujo leidinio poreikį ir būtinybę.

Kūrinio leidybai vadovavusi muzikologė Eglė Bertašienė džiaugėsi, jog atlikėjai pagaliau turės galimybę „Apeigas“ ruošti iš naujų, kruopščiai redaguotų natų.

„Mikalojaus Povilo Vilučio šilkografijos darbu puoštą kolekcinį leidinį dedikuojame Lietuvos valstybės atkūrimo 100-mečiui. Natos drąsiai galėtų tapti ne tik atlikėjų naudojamu darbo įrankiu, bet ir puikia dovana muziką mylinčiam ir vertinančiam žmogui.

Su kolegomis net juokaujame, kad įrėminti partitūros lapai, atspausdinti ant storo kokybiško popieriaus, galėtų papuošti bet kurios svetainės sieną. Stengėmės parengti vizualiai patrauklų, o ir naudojimui patogesnį leidimą, pasiūlyti papildytus, suaktualintus kūrinio atlikimo paaiškinimus, išsamų įžanginį tekstą, vertimą į anglų kalbą.

Be to, teko taisyti ir į senąjį leidinį įsivėlusias apmaudžias muzikinio teksto klaidas. Išradingo natografo vaidmenį šiame procese atlikusiam kompozitoriui Mārtiņšui Viļumsui reikėjo susiremti su išties nepaprastu uždaviniu – kas yra matęs šią įspūdingą, įvairias geometrines figūras imituojančią B. Kutavičiaus partitūrą, tas supras, kiek darbo ir pastangų pareikalavo paruošiamieji leidybos darbai“, – komentavo Eglė Bertašienė.

Už finansinę paramą kūrinio leidybai Lietuvos muzikos informacijos centras dėkoja Lietuvos kultūros tarybai; už malonų sutikimą panaudoti dailininko M. P. Vilučio šilkografijos darbą natų viršeliui – Modernaus meno muziejui, kurio kolekcijoje šis darbas saugomas, o ir pačiam jo autoriui; už nuotraukas, publikuojamas leidinyje – fotografui Algirdui Tarvydui.