„Mano idėja antrajam Lietuvos nepriklausomybės šimtmečiui – vietoj Tautos namų, kuriuos planuota pastatyti ant Tauro kalno, pastatyti paminklą-pastatą lietuvių kalbai, į jį sukraustyti visus lituanistus, o patį kalną pavadinti valstybinės lietuvių kalbos vardu“, – per knygos „Lietuvių kalbos idealai: geriausia kalba mokykloje ir žiniasklaidoje“ pristatymą sakė H.Mackevičius.
Pasak jo, pastatas galėtų būti W formos ir dominuoti Vilniaus panoramoje – kad mes galėtume gražiai gyventi bendrinės, teisingos kalbos šešėlyje.
„Kiekvieną kartą pakėlęs akis suprastum, kad kalba gyva. Kita vertus, kad ir kur eitum, tave stebėtų Kalbos komisijos pirmininkas“, – improvizavo H.Mackevičius.
Pastačius kalbos namus, lituanistus jis siūlytų iškelti iš Vilniaus universiteto.
„Ugrofinas įsteigė universitetą tam, kad lietuvius mokytų lotyniškai, o dabar ten įsikūrę lituanistai. Jokio istorinio pagrindo jų buvimui ten nėra“, – atkreipė dėmesį humoristas.
Sarbievijaus kiemo berželį jis siūlė iškasti ir perkelti ant valstybinės kalbos kalno, nuo kurio, aišku, reikėtų uždrausti važinėti rogutėmis, nes nesolidu. Kad būtų tvarka, dar H.Mackevičius siūlė žodžius, kaip pašarus, suskirstyti į rūšis: aukščiausiąją, pirmą, antrą, trečią ir pašarinius.
Sociolingvistė Loreta Vaicekauskienė, pristatydama minėtą knygą ir straipsnių rinkinį „Lietuvių kalbos ideologija. Norminimo idėjų ir galios istorija“, pašarinius žodžius prilygino keliamiems į didžiųjų kalbos klaidų sąrašą.
Knygą „Naujieji lietuvių kalbos svetimžodžiai: kalbos politika ir vartosena“ ji vadino savo sėkmės istorija.
„Kai buvau doktorantė, studijavau Kopenhagoje, su kolegomis sociolingvistais labai smagiai bendraudavome, daug mokiausi ir sau tyliai pagalvodavau – kokie žmonės, jeigu ir aš galėčiau su jais bendrame projekte dirbti kartu. Po kelerių metų tie patys žmonės pradėjo kurti Europos sociolingvistų tinklą ir pakvietė prisidėti“, – sakė mokslininkė.
Bendradarbiaudami su kolegomis, Lietuvos sociolingvistai sulaukė daug pagalbos – literatūros, idėjų, konsultacijų, seminarų iš 16 tinkle dalyvavusių valstybių narių.
„Mūsų humanitariniame pasaulyje žmonėms ne visada taip pasiseka“, – sakė 2010-aisiais drauge su kolegomis tyrimus pradėjusi L.Vaicekauskienė. Galutinis bendro darbo rezultatas – Vilniaus knygų mugėje pristatoma knyga.
Veikale „Naujieji lietuvių kalbos svetimžodžiai: kalbos politika ir vartosena“ kalbama apie skolinimosi procesą, svetimžodžių skolinimosi priežastis ir funkcijas tekste. Dalis monografijos skirta svetimžodžių vartosenai būdingiems procesams dabartinėje lietuvių kalboje.
Pasak L.Vaicekauskienės, ideologijų knyga buvo visiškai savarankiška, sugalvota drauge su Nerijumi Šepečiu.
„Ji nebuvo aktuali mūsų kolegoms vakariečiams, bet mes turėjome pereiti per šitą užburtą mišką, kad prieitume prie žmonių kalbos“, – sakė sociolingvistė.
L.Vaicekauskienės ir N.Šepečio sudarytą straipsnių rinkinį „Lietuvių kalbos ideologija. Norminimo idėjų ir galios istorija“, kurį taip pat galima įsigyti mugėje, išleido „Naujojo židinio-Aidų“ leidykla.
„Neutraliai aprašomų lietuvių kalbos ir jos norminimo idėjų ir vaizdinių knygoje nedaug, o štai kritikos įkarščio nestinga. Kritika turėtų remtis tam tikromis teorinėmis nuostatomis, kurios išduoda (o juo labiau ideologijos kritika) jos autorių ideologiją, tai yra tas pasaulėžiūros ir vertybių nuostatas, kuriomis jie vadovaujasi“, – rašoma knygos pratarmėje.
