***
Žurnalas „Time“ 2017 metų žmonėmis išrinko moteris, nutraukusias tylą, supusią seksualinį priekabiavimą, ir pradėjusias „#Me Too“ judėjimą. Kai spalį Vakarų spaudoje pasirodė pirmieji straipsniai apie seksualinės prievartos kultūrą Holivude, maniau, kad tai tėra normalus trumpalaikis skandaliukas.
Bet ne, moterys ir toliau pasakoja savo patirtis, džiaugiasi, kad pagaliau visi į jas kreipia dėmesį. Jos pastebi, kad skirtingų pakraipų feministes paradoksaliai suvienijo „didžiausio grobuonies“ atsidūrimas Amerikos prezidento poste. Garsūs prodiuseriai ir režisieriai tampa blogiukais, o seksualinio priekabiavimo paieškos jau krečia ne tik kiną, bet ir kitas sritis, net respektabiliausias organizacijas, tokias kaip Jungtinės Tautos.
Buvo ir pasipriešinimo gestas –gražioji Catherine Deneuve ir šimtas kitų prancūzių pasirašė laišką, publikuotą „Le Monde“, kuriame jos gina vyrų teisę priekabiauti, nes tai juk flirtas. Atsakas taip pat buvo – net ir nuosaikios feministės tą laišką pavadino kvailu ir sukritikavo teiginį, kad „nekenčiami“ vyrai tapo judėjimo aukomis.
Tuo metu Lietuvoje... Pasigirdo du drąsūs balsai. Standartinė situacija: nori vaidmens, atsiduok režisieriui. Privačiuose pokalbiuose prisiminta daugiau tai praktikavusių kino ir teatro kūrėjų, baisėtasi. Bet viešumoje – ir žiniasklaidoje, ir socialiniuose tinkluose – merginos buvo apipiltos žodžių paplavomis: pati žinai kur eini, pati kalta, o čia toks režisierius. Daugiau drąsuolių neatsirado. Kažin kodėl.
Juk nėra taip, kad Lietuvoje seksualinės prievartos kultūra neegzistuotų. Galbūt ją gali pamiršti arba nostalgiškai prisiminti vyresnės moterys, bet jaunoms tikriausiai tenka mokytis apsiginti.
Nemanau, kad kas nors pasikeitė nuo tada, kai nepriklausomybės pradžioje, laukinio kapitalizmo laikais baigusi studijas pati tapau tokio neva verslininko sekretore. „Mergaite, o jeigu tu pastosi?“ – šį klausimą būtinai išgrisdavo visos, atėjusios į darbo pokalbį. Jis reiškia – žinok savo vietą, pasileidėle. Tavo intymus gyvenimas, tavo kūnas visada bus nagrinėjami viešai, tavo biologinės funkcijos tau bus primetami kaip amžina kaltė, o tu galėsi likti tyra ir stipri, kaip siūlo prancūzės, viduje – sieloje. Taip susidvejinus, atsiribojus nuo to, kas daroma tavo kūnui, galima kažkiek gyventi ir išsaugoti sveikatą. Ir apsiginti galima.
Antrą darbo dieną minėtasis verslininkas pakvietė mane į savo kabinetą pažiūrėti, kaip Gedimino prospektu pravažiuos popiežius Jonas Paulius II. Kai atsistojau prie lango, jis pradėjo grabinėtis. Numačiau tai. Griežtai pasakiau, kad su manimi tokių nesąmonių nebus. Buvau nusiteikusi, kad iškart atleis iš darbo, bet neatleido ir atstojo – pusei metų. Kai pabandė vėl, pati išėjau. Prancūzės teisios, sakysite. Tereikia atsispirti, o ne viešai dergti vyrus. Bet kodėl seksualinis priekabiavimas darbe turi būti nutylima norma?
Ją palaiko ir pačių moterų nesutarimai. „#Me Too“ judėjimui pritariančios moterys priešinasi visiems prievartos pavidalams. Jos iš esmės nesutinka, kad moters kūnas gali priklausyti kam nors kitam nei jai. Joms kokti pati idėja, kad moters sėkmė ir savivertė turi priklausyti nuo to, kaip jai pavyksta patraukti vyrų dėmesį. Jos nekenčia visos tos spalvotos vizualinės kultūros, kuri kasdien, visais kanalais ragina tapti pasyvia, praviromis lūpomis laukiančia vyriško išsipildymo besmegene.
Ir yra kitos moterys, kurios laiko savo kūną, savo „moterišką žavesį“ puikiu įrankiu siekti savo tikslų. Man jų logika suprantama – jei žinai, kad vyras turi silpnybę tam tikros rūšies lūpdažiams, kodėl tuo nepasinaudojus? Tad seksualinį priekabiavimą jos greičiau pavadintų flirtu.
Flirtas, beje, labai smagus dalykas. Todėl, kai žaviosios prancūzės apkaltina „#Me Too“ judėjimą flirto persekiojimu, matau tik nesusipratimą. Blogiausia, kad tas nesusipratimas vėl kėsinasi nutildyti seksualinį priekabiavimą patiriančias moteris. Taigi terminų suplakimas pasitarnauja senajai sistemai, moterų sutikimu įteisina prievartos kultūrą, suteikia jai žavesio – kaipgi, cherchez la femme![1] O tyla visada buvo ir bus geriausia byla, kai nori tęsti savo nepadorius darbelius.
Lietuvoje tylu. Ir aš suprantu kodėl. Atsakymas taip pat glūdi prancūzių laiške. Jos gal net visai teisingai perspėja apie raganų medžioklę, cenzūrą ir vieno požiūrio primetimą visiems. Teisingai – Lietuvos atžvilgiu. „#Me Too“ judėjimas, kiek mačiau, nereikalauja cenzūruoti filmų ir paveikslų – tai jam pripaišoma siekiant diskredituoti. Bet jei jis įsibėgėtų pas mus, gal net atsirastų tokių reikalavimų.
Dar tik tris savaites galiojant alkoholio reklamos draudimui, jau spėjome pasaulyje pagarsėti žurnalų plėšymu. Tai įvardijama vienareikšmiškai – cenzūra, kuri fotografijose atrodo itin išraiškingai. O raganų medžioklė yra mūsų mėgstamiausias sportas. Tiesa, skirtingai nei Vakaruose, pas mus tomis raganomis „#Me Too“ dėka netapo vyrai – jomis ir vėl liko moterys, išdrįsusios kalbėti. Jos buvo apipiltos žodinėmis patyčiomis su tokiu pat uolumu, su kokiu prieš keletą metų iš pedofilų tinklo buvo gelbėjama mergaitė – iš anksto žinant „tiesą“, nesigilinant, kas ir kaip.
Niekam nesinorėtų atsidurti tokios neapykantos centre. Tačiau turbūt efektyviausiai sustabdė atsivėrimų srautą valdžios reakcija – nutraukti nuomos sutartį su režisieriaus studija. Gal tai ir teisinga, nežinau, gal tai neteisėta. Bet aišku, kad pavojinga. Kultūra pavojuje! – norisi plakatiškai sušukti.
Iš tiesų – kultūra mums, nedideliam būreliui idealistų, yra tikroji tėvynė. Ir nesinorėtų įduoti seksualinio priekabiavimo įrankio jos priešams. Nes priešai – aišku kas. Beveik visi kiti, kurie niekada nepiešė, niekada neskaitė ir nedainavo, nes tai juk neneša pinigo. Tegu režisieriai kuria, rašytojai rašo. O su priekabiavimais mes kaip nors pačios susidorosime – kaip ir iki šiol, tyliai.
Labai keistas jausmas, kai pasaulio moterims pagaliau pratrūkus, čia taip tylu. Kaip niekad akivaizdu, jog gyvename kitoje zonoje. Tokioje, kur kalbėti apie seksualines patirtis yra nejauku ir nepadoru. Tokioje, kur feminizmas nėra pozityvi sąvoka. Feministėmis vengia save įvardyti net labai emancipuotos moterys. O visa žiniasklaida propaguoja blondinės-kvailutės idealą, ir niekas, išskyrus kelias feministes, kurios siūlo vasario 17-ąją paskelbti moterų emancipacijos diena, nieko blogo čia nemato.
Beje, vasario 17-oji jau greitai, kaip ir valstybės šimtmetis. Ta proga mums reikėtų kai ką prisiminti. Prieš šimtą metų aktyvios moterys kūrė pagrindus valstybei kartu su vyrais. Bet vyrai jas išdavė – į Lietuvos Tarybą neįtraukė ir paskelbė nepriklausomybės aktą vieni patys. Kitą dieną Kaune moterys išėjo į gatves ir išsireikalavo lygių teisių, tarp jų – ir teisės balsuoti, t.y. keliais dešimtmečiais anksčiau nei Prancūzijoje.
O kas jei jos būtų nutylėjusios kaip dabar? Kas jei jos būtų galvojusios, kad kaip nors susiklostys? Istorijos alternatyvų geriau nesvarstyti, bet tikrai naudinga prisiminti jos pamokas. Jų ištarmė tokia: teisės nėra garantuotos, vos tik užmiegi, jas kas nors panaikina, o visos išnaudotojiškos santvarkos atrodo „normalios“, kol jų kas nors nepakeičia.
Tikiuosi, kad „#Me Too“ judėjimas kaip nors prasismelks į Lietuvą ir moters niekinimo kultūra nebebus normali santvarka ir pas mus.
P. S. Dabar Lietuvoje nebėra tylu. Pūlinys pratrūko. Vienas po kito internetiniuose dienraščiuose ir televizijoje pasirodo priekabiautojų veidai. Nacionalinės premijos laureatai. Menininkai. Baisu. Grasinama net atimti premiją – iš vieno jų.
Išgirdusi pirmąją žinią apie Joną Gasiūną, net susigūžiau – ar nebūsiu paskatinusi raganų medžioklės? Bet kuo čia dėtos raganos? Nebent tuo, kad medžioja jų persekiotojus. „#Me Too“ srovė juos išplauna į paviršių, taip pat – ir tylėjimo sistemą, leidusią kai kuriems vyrams pasinaudojant moterimis tenkinti savo seksualinius poreikius.
Aš ją ir turėjau omenyje rašydama komentarą, turėjau omenyje ir vieną iš šios istorijos personažų – sociologijos daktarą Arvydą Liepuonių, kuris priekabiavo prie studenčių, visi tai žinojo, bet visi mėginimai pašalinti jį iš švietimo įstaigos buvo užblokuoti. Jis šioje istorijoje itin svarbus: jis nėra nei menininkas, nei nacionalinės premijos laureatas. Jo figūra turėtų mums priminti, kad problema egzistuoja visur, ne tiktai meno pasaulyje.
Menininkai laisvesni žmonės, nevengiantys protestuoti ir galiai pasakyti, kur jai eiti, todėl jos ir jie ir prabilo pirmieji. Čia galima prisiminti ir Sąjūdžio laikais VDA įvykusią revoliuciją, nuvertusią senąjį režimą – negirdėjau, kad kitose institucijose būtų kas nors panašaus įvykę.
Ir kartu šiuo „#Me Too“ istorijos momentu man jau norisi perspėti, kai ką patikslinti. Taip, seksualinis priekabiavimas turi būti nepateisinamas – visais pavidalais. Taip, priekabiautojai neturi dirbti švietimo institucijose, kur jų valioje atsiduria jauni, nuo jų priklausomi žmonės. Bet ne, atimti nacionalinę premiją iš menininko, kuris kažkada – nežinia kada, nes liudijimai kol kas anoniminiai – peržengė ribą ir dabar gailisi, kuris jokio teismo nėra pripažintas kaltu, yra neteisėtas veiksmas. Man atrodo, kad po kurio laiko toks sprendimas mums patiems gali atrodyti nepateisinamas. Jei neatsiras daugiau ir neanoniminių liudytojų, jei paaiškės, kad Gintauto Trimako veiksmams jau galioja senaties terminas, tuomet sprendimas iš jo atimti nacionalinę premiją diskredituos ir prezidentę, ir patį „#Me Too“ judėjimą. Čia – tik mano spėjimas, ateities nežinau.
Ir trečia pastaba. Moterims prabilus apie – pabrėžiu – DĖSTYTOJŲ seksualinį priekabiavimą, pasipylė ne tiktai tradiciniai seksistiniai komentarai, kurių nebeskaitau, bet ir kai kurių moterų arogantiškos nuomonės, kad nukentėjusiosios juk pilnametės, jos pačios sutiko, norėjo kai ką gauti už savo nuolankumą, o jei joms buvo taip bjauru, tai kodėl nespyrė kur reikia.
Visa tai skaitydama jaučiu, kaip neteisinga pagal savo pačios nuostatas ir laikyseną tarsi panašiais atvejais vertinti kitų patirtis. Štai kad ir mano komentare papasakotas atvejis galėtų būti panaudotas kaip priekaištas pasipasakojusioms studentėms. Bet juk mano situacija – visai kitokia! Man labai pasisekė: tuomet buvau baigusi studijas ką tik atkurtame Vytauto Didžiojo universitete. Amerikos lietuviai ten buvo įvedę amerikietišką tvarką, kurios svarbiausia nuostata – pagarba studentams kaip kolegoms. Taip mus ir vadino: „Kolegos“. Egzaminai vyko tik raštu ir tik vieną kartą, tad nebuvo jokios galimybės dėstytojui kviestis studentę laikyti egzamino vieną už uždarų durų ar kavinėje, ar jo bute, ir sakyti, kad neišlaikysi, kol neatsiduosi. (Pastebėjau, kad seksualiniai priekabiautojai atkakliai laikosi senosios egzamino žodžiu formos.) Ir mes šiurpome klausydamiesi vienos studentės, į VDU pabėgusios iš Jono Vaitkaus kurso, pasakojimų.
Bet svarbiausia, aš visada lengvai atsispirdavau priekabiautojams todėl, kad esu užaugusi šeimoje, kur moteris ir vyras buvo (ir tebėra) lygūs partneriai. Mano mama tais laikais konstravo skaičiavimo mašinas, buvo skyriaus viršininkė. Bet kai jai pasakė, kad norint kilti aukščiau ir važiuoti į komandiruotes užsienyje reikia stoti į Komunistų partiją, ji atsisakė. Iš esmės tai yra tas pats: neišduoti savo principų, tikėjimo, savigarbos vardan kokios nors naudos.
Iš tokios šeimos atėjus į pasaulį, kuriame sakoma, kad moterys negali būti menininkės ar mokslininkės, kuriame vietoje profesinių klausimų komentuojamas tavo kūnas, kuriame normalu tikėtis, kad tave lies be tavo sutikimo, man buvo labai lengva priekabiautojams atrėžti, kas priklauso. Nes toks pasaulis man atrodė ne normalus, o keistas. Ir bus keistas, kol jo nepakeisime.
Doc. dr. Agnės Narušytės komentaras skambėjo LRT RADIJO laidoje „Kultūros savaitė“.
[1] Komentatoriai perspėja, kad tai – labiausiai seksistinis prancūzų posakis, žr. https://www.thoughtco.com/cherchez-la-femme-sexist-french-expression-1368635.
