Santykius su maestro skubiai nutraukė dar septyni garsūs orkestrai, pasipylus jo seksualinę prievartą patyrusių muzikių kaltinimams. Bostono simfoninis, kuriam šveicaras nuolat dirigavo nuo 1981-ųjų, ir Monrealio simfoninis, jau ketvirtį amžiaus vadovaujamas Ch.Dutoit, pradėjo nepriklausomus tyrimus dėl dirigentui inkriminuojamų prasižengimų.
Filadelfijos simfoninis orkestras, kurio vyriausiasis dirigentas jis buvo, išbraukė maestro iš garbingo dirigentų laureatų sąrašo. Niujorko filharmonijos, Čikagos ir Sidnėjaus simfoniniai kolektyvai perdavė jo artimiausius koncertus kitiems batutos meistrams.
Lyg to dar būtų negana, Kanados CBC radijas transliuodamas Ch.Dutoit įrašus nutarė neminėti jo vardo eteryje, nes nenori sudaryti įspūdžio, jog palaiko nusidėjėlį ir ignoruoja jo nemoralų elgesį. Visiškai išimti iš apyvartos įrašų neišeitų, mat jie yra labai reikšminga CBC radijo klasikinio repertuaro dalis, be to, taip būtų nuvertintas kitų žmonių darbas.
Ch.Dutoit su Monrealio simfoniniu orkestru 1980-2002 metais įrašė „Decca“ kompanijai daugiau kaip 80 leidinių. Dirigentas yra neginčytinas jų sėkmės laidas. Šie leidiniai - reikšminga ne tik Kanados kultūros istorijos dalis, bet ir įrašų verslo evoliucijos atkarpa. Tandemo 9 dešimtmečio įrašų katalogas padėjo įtvirtinti skaitmeninę technologiją bei ja grindžiamą „Decca“ garso etaloną.
Pernai ši kompanija išleido retrospektyvinį 35 kompaktinių diskų Ch.Dutoit ir Monrealio orkestro įrašų rinkinį. Dabar dėl praeities nuodėmių Ch.Dutoit gali netekti savo kūrybos palikimo. Ar gali būti žiauresnė bausmė menininkui? Ar ji adekvati?
Pirmieji Ch.Dutoit katastrofos ženklai pasirodė prieš pat Kalėdas, kai trys dainininkės ir viena muzikantė viešai prakalbo apie dirigento seksualinius puldinėjimus. Šiam kaltinimus kategoriškai paneigus, atsirado daugiau aukų, tarp jų – maestro išprievartauta orkestrantė. Visos jos buvo pasiryžusios atskleisti daugiau kaip 4 dešimtmečius trukusius muzikos kazanovos išpuolius prieš moteris šiapus ir anapus Atlanto.
Agentūra „Associated Press“ pakalbino šešias aukas, patyrusias Ch.Dutoit seksualinę prievartą JAV, Prancūzijoje ir Kanadoje. Visus atvejus agentūrai patvirtino nukentėjusiųjų kolegos, artimieji ir pažįstami. Tačiau ne visi jie panoro atskleisti savo tapatybę, nes tebedirba muzikos versle.
Tik žurnalistams yra žinoma ir išprievartautos moters pavardė ir biografijos detalės, kur ir kada tiksliai įvyko incidentas. Viešai moteris atskleidė gyvenusi su maestro tame pačiame viešbučio aukšte ir buvusi klasta įviliota į jo kambarį. Dirigentas kreipėsi į ją pagalbos, o savo kambaryje, vos jai atėjus, užpuolė kaip žveris.
„Nespėjau nė mirktelėt, kai buvau išprievartauta“, - prisiminė auka. Pasak jos, dirigento nesustabdė nei jos ašaros, nei maldavimai, nei aiškinimas, kad yra ištekėjusi. Po to orkestrantę saugojo kolegos, bet į policiją ji nesikreipė, nes bijojo prarasti darbą.
Anot AP pašnekovių, Ch.Dutoit jas puldinėjo liftuose, koridoriuose, persirengimo kambariuose ir viešbučio apartamentuose.
Kinų pianistei Jenny Q Chai tebuvo 17 metų, kai ji pateko į gašlų maestro glėbį po koncerto Filadelfijoje, salės užkulisiuose. „Curtis“ instituto studentė norėjo pamatyti koncerto solistę Martą Argerich (tai viena buvusių Ch.Dutoit žmonų – Red.), bet turėjo kęsti maestro grabinėjimus ir gašlius bučinius šios solistės, jos ir dirigento dukters, savo bendramokslių akivaizdoje.
„Tai mane labai traumavo“, - prisiminė Jenny, kuriai dabar 34-eri. Anuomet ji kaltino save, ėmė kitaip rengtis, gydėsi pas psichologą. Ch.Dutoit tada buvo per 60.
20-metę muzikę Mary Lou Basabrą dirigentas užpuolė, kai ši atėjo imti iš jo interviu 8-ame dešimtmetyje: jis visur kaišiojo rankas, lindo bučiuotis, gainiojosi ją po kambarį. „Tai buvo taip atgrasu“, - negali pamiršti moteris. Jos teigimu, dirigentas norėjo, kad ji taptų „jo meiluže Monrealyje“.
Kanadietė dainininkė Pauline Vaillancourt maestro atakas patyrė pakviesta „pasikalbėti apie darbą“ po koncerto 1981-aisiais. Po grumtynių automobilyje jai atsisakius lydėti dirigentą į jo kambarį, šis labai supyko pareikšdamas, kad po koncerto jam reikia parsivesti moterį. „Negi jis tai darydavo po kiekvieno koncerto?“ – stebėjosi P.Vaillancourt, kuriai dabar yra 72-eji.
Orkestrų administracijas pasiekdavo nusiskundimai dėl Ch.Dutoit, bet jis netrukdomai naudojosi savo padėtimi. Pavyzdžiui, prancūzų sopranui Anne-Sophie Schmidt atstūmus maestro, žemino ją prieš orkestrą, o pasibaigus pirmajam bendram projektui, daugiau nebekvietė bendradarbiauti.
Iš pradžių Ch.Dutoit teisinosi, kad meno pasaulyje „neformalūs fiziniai kontaktai yra draugiškumo gestas“, ir rimti kaltinimai jo adresu neturi jokio pagrindo. Praėjusią savaitę maestro išplatino pranešimą, kuriame teigia esantis „sukrėstas iki širdies gelmių gluminančių ir nepagrįstų kaltinimų“, juos toliau kategoriškai neigė. Jis tvirtino „išgąsdintas ir susargdintas“ dėl jam inkriminuojamo „šlykštaus nusikaltimo – išprievartavimo“.
Turbūt ne vienas šiandien susimąsto, ar teisinga reikalauti iš senukų atsakomybės už tolimos praeities nuodėmes, atimti iš jų talentu ir sąžiningu darbu pelnytus titulus, menkinti jų kūrybą. Gal kas žino išmintingesnį apsivalymo kelią?
Parengė Asta Andrikonytė
