„Prasidėjus vadinamojo Gedimino kalno (o tiksliau – Aukštutinės pilies kalno) šlaitų intensyvaus slinkimo procesams jau prieš bemaž pusantrų metų, tai ne pirmas kartas, kai Lietuvos nacionalinio muziejaus vadovė skleidžia tikrovės neatitinkančius ir nepagrįstus teiginius. Siekdami, kad visuomenė nebūtų toliau klaidinama, norėtume juos patikslinti", - rašoma Nacionalinio muziejaus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų komunikacijos koordinatorės Ramunės Vaičiulytės pasirašytame laiške ir išdėtoma, kad tikrovės neatitinka šie Lietuvos nacionalinio muziejaus direktorės B.Kulnytės teiginiai:
1. „Tik dabar supratau, kodėl Gedimino kalno valdymas iš Vilniaus pilių rezervato buvo perduotas muziejui (Lietuvos nacionaliniam muziejui. – Red.).“
Yra žinoma, kad Vilniaus pilių valstybinio kultūrinio rezervato sklypo dalį (ne sklypą) su Aukštutinės pilies kalnu perimti savo atsakomybėn siekė ir reikalavo asmeniškai pati Lietuvos nacionalinio muziejaus vadovė. Ši sklypo dalis ir toliau galėjo likti Vilniaus pilių valstybinio kultūrinio rezervato direkcijos, kuri iki tol gana sėkmingai rūpinosi kalnu ir kita pilių teritorijos aplinka, žinioje. Valdovų rūmų klausimai su Lietuvos nacionalinio muziejaus vadovės iniciatyva perimti piliakalnio teritorijos kontrolę nėra ir niekada nebuvo tiesiogiai susiję.
2. „Iki šiol nėra susistemintos atliktų ar reikalingų tyrimų medžiagos“ ar „buvau sukvietusi visus kompetentingiausius specialistus. Bet juk jų nėra Lietuvoje daug, o ir tie, kurie yra, jau garbaus amžiaus ir nenori kištis į kalno problemas“.
Nuo 2013 m. Lietuvos nacionalinis muziejus, perėmęs Aukštutinės pilies kalno kontrolę, šiuos tyrimų apibendrinimus bei specialistų konsultacijas galėjo, o ir privalėjo organizuoti pats. Tiek Lietuvos, tiek Lenkijos geologų išvados apie kalno šlaitų slinkimo priežastis iš esmės yra identiškos, o daugelis specialistų jau ir anksčiau perspėjo apie grėsmes.
3. „Kur buvo visos tarnybos, kai, statant Valdovų rūmus, gruntinis vanduo buvo pažemintas net penkiais metrais?“
Pabrėžtina, kad įvardinti skaičiai yra išgalvoti ir padidinti ne procentais, o kartais. Atkreipiame dėmesį, kad statant Valdovų rūmus, gruntinis vanduo buvo pažemintas tik trumpam laikui vykdant konstrukcijų montavimo darbus ir tik lokalioje teritorijoje. Valdovų rūmų teritorijoje veikianti drenažo sistema tiesiog palaiko nuolatinį gruntinio vandens lygį, reguliuoja pavojingus svyravimus, apsaugo po žeme esančias medines konstrukcijas ir stabilizuoja padėtį. Net jei gruntinio vandens lygis būtų pakitęs platesnėje teritorijoje, bent iš dalies apimančioje piliakalnį, nėra jokio tiesioginio ryšio tarp giluminio vandens lygio ir kalno šlaitų slinkimo.
4. „Kur žiūrėjo visos tarnybos, kai stipriai buvo nukastas vakarinis Gedimino kalno šlaitas?“, „ta siena dabar – labai nestabili ir praleidžia vandenį, nes visa kalno hidroizoliacija buvo suvelta“.
Kaip tik Aukštutinės pilies kalno vakarinis šlaitas ir yra pats stabiliausias, vienintelis nerodo jokių slinkimo požymių, kadangi, prieš atkuriant Valdovų rūmus, jis buvo tinkamai sutvirtintas. Nukastas buvo ne vakarinis kalno šlaitas, o supiltinis gruntas virš vadinamųjų Radvilų rūmų arba Valdovų rūmų III oficinos griuvėsių, kad būtų įmanoma šį šlaitą ištyrinėti ir sutvirtinti. Nuo 2013 m. Lietuvos nacionalinis muziejus, perėmęs kalno teritorijos (taip pat ir atraminės vakarinio šlaito sienutės) kontrolę, niekada nesirūpino jų būkle, nors specialistai ne kartą įspėjo apie tai, jog sistema privalo būti nuolat prižiūrima, o reikalui esant, – ir remontuojama.
5. „Matyt, būtų sujungti LNM, Vilniaus pilių rezervatas, Pilių direkcija, Valdovų rūmai. Iš viso to išeitų jovalas“.
Atkreipiame dėmesį, kad Lietuvos nacionalinio muziejaus direktorės minimos Pilių direkcijos kaip institucijos nebėra – ji baigė veiklą prieš 2 metus. Pabrėžtina, kad 2017 m. spalio 26 d. LR Kultūros ministerija paneigė ir dar vieną tikrovės neatitinkantį teiginį apie tai, jog „ministerija turi planą panaikinti nacionalinį muziejų“.
Užuot kaltinus kitas institucijas ir vengus atsakomybės, Lietuvos nacionalinio muziejaus vadovei siūlytume atsakyti pirmiausia sau ir visuomenei į klausimus, tiesiogiai susijusius su Aukštutinės pilies kalną ištikusia nelaime:
1. Kodėl Aukštutinės pilies kalno šlaitai labiausiai slenka būtent toje vietoje, kur Lietuvos nacionalinio muziejaus vadovės iniciatyva 1996 m. buvo atkurtas Arsenalo korpusas ir jame įkurdinta Lietuvos nacionalinio muziejaus administracija?
2. Kaip ir kokius tvirtinimo darbus atliko Lietuvos nacionalinis muziejus, kai 2014 m. viršutinėje šiaurinio šlaito terasoje, ten, kur šiuo metu fiksuojamos didžiausios nuošliaužos (nuo Neries upės pusės), buvo dedama nauja velėna?
3. Kaip buvo remontuojama atraminė sienutė ties šiauriniu šlaitu prie buvusios Šv.Onos ir Barboros bažnyčios liekanų?
4. Atkreipiant dėmesį į Lietuvos ir Lenkijos geologų įvardintą pagrindinę ir vienintelę Aukštutinės pilies šlaitų slinkimo priežastį – drenažo sistemą, kyla klausimas, kaip reguliariai Lietuvos nacionalinis muziejus ją prižiūrėjo, valė ir remontavo?
Nepaisydama kompetentingų institucijų objektyvių išvadų ir Kultūros ministerijos perspėjimų, pažeisdama ICOM etiką, kolegiškumo ir elementaraus padorumo principus, Lietuvos nacionalinio muziejaus vadovė nuolat kaltina kitas institucijas dėl susidariusios tragiškos piliakalnio šlaitų padėties, tačiau siekis nukreipti specialistų, valstybės vadovų, o ypač visuomenės ir žiniasklaidos dėmesį nuo savo neveiklumo, aplaidumo, klaidų, yra ne kas kita kaip noras išvengti asmeninės atsakomybės.
