Vyčio paminklo nesugebančiai pastatyti ministrei visuomeninis Vilniaus forumas siūlo atsistatydinti

Pareiškime atkreipiamas dėmesys, kad sprendimas dėl monumento žuvusiems už Lietuvos laisvę kovotojams statybų Lukiškių aikštėje Seimo priimtas dar 1999 metais. Po daugelio nepavykusių kultūros ministerijos rengtų konkursų Seimas galiausiai pritarė visuomeninei iniciatyvai – „Vyčio paramos fondo“ pasiūlytam skulptoriaus A. Sakalausko projektui. Už jo vykdymą šių metų pavasario sesijoje balsavo 91 iš 92 dalyvavusių Seimo narių. Akivaizdų pritarimą Vyčio paminklo idėjai rodo ir šių metų kovą „Vilmorus“ atlikta gyventojų apklausa. Pagal ją, Vyčio projektui Lukiškėse pritartų 76 proc. Lietuvos gyventojų, taip pat 75 proc. vilniečių. Jaunimo palaikymas Vyčiui ženkliai didesnis nei senjorų tarpe. 

„Suprantame, kad niekada nebus absoliutaus sutarimo paminklo klausimu, tačiau dabartinė parama Vyčio monumento idėjai yra aiški ir pakankama. Akivaizdu, kad nuolat rengiami vis nauji konkursai neduoda visuomenę tenkinančio rezultato, priešingai, beveik dvidešimt metų neleido sutvarkyti aikštės ir įrengti memorialo. Tačiau Lukiškių aikštės paminklas yra ne dar vienas eksperimentinis postmodernios Lietuvos kūrėjų sūrudijusio kanalizacijos vamzdžio opusas, o politinis valstybingumo klausimas. Turėtume valingai apsispręsti ir nebesiblaškydami įgyvendinti mūsų valstybingumą aiškiai liudijantį Vyčio paramos fondo pasiūlytą projektą. Žinoma, atsižvelgiant į aikštės, postamento ir Vyčio skulptūros kompozicinius trūkumus bei laisvės kovotojų aukos pagerbimo vizualaus akcento organiškos jungties su pagrindiniu valstybingumo simboliu būtinybę. Nesvarbu, ar tai bus padaryta privačiomis, ar valstybės lėšomis. Tų lėšų būtina rasti. Tą padaryti jau tapo nacionalinės savigarbos klausimu“, – pareiškimą komentavo režisierius Jonas Vaitkus. 

„Lietuvoje uoliai vykdoma ištautinanti ir išvalstybinanti istorijos politika iš esmės yra sovietmečiu vykdytos politikos tęsinys. Skirtumas tik tas, kas tada Tautos politines aspiracijas ir valstybingumo tradiciją primenantys paminklai ir simboliai buvo tiesiog uždrausti, o dabar jie stumiami į viešojo gyvenimo ir piliečių istorinės atminties paribius keičiant juos su ilgaamžiu lietuvių tautos valstybingumu ir jo gynimu nieko bendro neturinčiais ir jų atmintį užgožiančiais abstrakčiais ir išprasmintais  ženklais. Ši  politika ypač akivaizdžiai atsiskleidė  konflikto dėl Lukiškių aikštės memorialo kontekste. Daroma viskas, kad Lietuvos sostinės širdyje neatsirastų reprezentacinė valstybės aikštė. [...] Paminklas žuvusiems už Lietuvos laisvę privalo nedviprasmiškai priminti ir liudyti  būtent tokios visavertės ir kilnios, o ne siauros ir merkantiliškos laisvės siekį“, – rašoma Vilniaus forumo pareiškime.