Kiškučiai nusimetė kaukes
Aktorius, režisierius ir performacininkas B.Šarka, į švarko atlapą įsisegęs jazmino žiedą parodos lankytojus galerijos prieangyje pasitiko svetingai - su duona, druska ir rūkytų lašinių paltimi, kurią pats mikliai kapojo mačete ir siūlė pasistiprinti silpnesnių nervų žiūrovams. Sveikas maistas, pasak jo, yra pati geriausia apsauga nuo stresų, patiriamų šiuolaikinį meną propaguojančiose galerijose.
Kolektyvinės kūrybos procese aktyviai fotografai klaipėdiečiai Remigijus Treigys, Saulius Jokužys, Paulius Sadauskas, videomenininkas Edmundas Lukminas ir architektas Vladas Balsys apdovanoti popierinėmis gėlėmis. Tai jie B.Šarkai padėjo aktualizuoti įžvalgas, kurios šiais laikais ne tik kūrėjus, bet ir kiekvieną dorą pilietį verčia suklusti, mąstyti pie tolimesnę civilizacijos raidą.
Parodoje „Drozofilos, Didžėjai ir Džedajai“ pristatomos ganėtinai keistos gyvenimiškos istorijos, B.Šarkos teigimu, jos tik per klaidą užfiksuotos Klaipėdoje, o ne kur nors kitur. Herojai yra tie patys, bet vis kitokią misiją atliekantys ilgaausiai personažai - savo pavidalus žaismingai kaitaliojantys kiškučiai.
Skirtingose erdvėse užfiksuotų kiškučių akcijų vaizdai anksčiau sklido socialiniais tinklais žmonių širdyse sėdami nerimo, net baimės sėklas, suteikdami peno įvairiems gandams. O štai dabar šių istorijų tikrumą patvirtina ne tik galerijoje „si:said“ eksponuojamos fotografijos, bet ir personažų kaukes nusimetę menininkai.
Klasikui viskas - akių dūmimas ?
B.Šarka tikino, jog kiškučių istorijos neišgalvotos, bet atsakymų į svarbius klausimus ieškantys žiūrovai gali susipainioti: „Mus supantis pasaulis – žavus. Mes kalbame apie prigimtinę žmogaus teisę ir laisvę jį suvokti, kaip kam patinka. Tik individualus reiškinių suvokimas padeda apsispręsti, formuoja pasaulėžiūrą ir skatina prasmingai veiklai visos žmonijos labui".
R.Treigys galerijoje ant grindų paklotus performansų vaizdus apibūdino kitaip: „Kiškučiai visur kaišioja savo nosį: persikūniję į teroristus kapoja galvas aukoms, maukia alkoholį, kur tik jie pasirodo, kyla sumaištis, intrigos, šiurpinami žmonėms. Tikrovės vaizdas, kaip dabar madinga, sąmoningai iškraipomas, ši paroda - totalinė dezinformacija, akių dūmimas ir nieko daugiau“.
Gyvasis lietuvių fotografijos klasikas R.Treigys, pats uoliai prisidėjęs prie akcijų vizualizavimo, neigė net jam skirto kūrinio - kryžiaus formos instaliacijos „Remigijaus Treigio laiškas Gintautui Trimakui, užrašytas Beno Šarkos“ autentiškumą.
„Nesiunčiau jokių laiškų, vienintelis mano rašinys – ribotu tiražu išleista vieno eilėraščio knyga. Gandai, kad tokią idėją subrandinau tarnaudamas sovietinėje armijoje yra melas, visada tarnavau tik mūzoms. Poezijai mane įkvėpė pažintis su eseisto Rolando Rastausko kūryba“, - pareiškė R.Treigys.
Kitas bendrautorius fotomenininkas ir spaustuvininkas S.Jokužys – patenkintas rezultatais, žavėjosi viskuo, bet nutylėjo, kodėl tik jo vieno fotografija, kaip ikona, eksponuojama ne ant grindų, o ant sienos
Drozifilos pakeitė gyvenimą
Pristatydamas parodą „Drozofilos, Didžėjai ir Džedajai“ B.Šarka atskleidė pagrindinę jos idėją, šiek tiek primenančią Holivudo šedevro „Žvaigždžių karai“ siužetinių linijų vingius.
“Kai jokių didžėjų dar nebuvo, pasaulyje gyveno tikrieji riteriai džedajai ir drozofilos. Džedajai staiga pradingo, tad liko tik drozofilos. Tuomet žmonės iš blausių prisiminimų susikūrė sintetinius švytinčiais plastiko kardais mosikuojančius džedajus. Štai iki ko privedė teisybės paieškų ilgesys“, - kalbėjo jis.
Mažos muselės drozofilos, vasarą ir rudenį aplimpančios gendančius vaisius, lendančios į uogienę, plūduriuojančios rūgpienyje, pasirodo, yra kur kas pavojingesnės nei įvaizduojame – per parą padeda šimtus kiaušinėlių ant maisto, tinkančio lervoms maitintis. Šitaip kenkėjai prasiskverbia ir į žmogaus organizmą.
Mokslininkai ištyrė drozofilų smegenis, tikėdamiesi, jog ten galbūt dar išliko prisiminimų apie tikruosius džedajus –genetiškai modifikavo museles, bet tai neatnešė tikėtino rezultato. Sukurti dar pavojingesni žmonijai kenkėjai mutantai.
„Su šiais gyviais, B.Šarkos žiniomis, 1969 metais pirmieji susidūrė afroamerikiečiai: „Mutavę genai pakeitė juodaodžių elgseną - jie pasivadino didžėjais. Vėliau prancūzui Jules'ui Hoffmanui pavyko į drozofilų smegenis implantuoti prisiminimus. Už šį pasiekimą jam skirta Nobelio premija“.
Didžėjai užkariauja pasaulį
Genų sintezė drozofiloms atvėrė galimybę būti dar gudresnėms, o prisiminimai apie džedajus jų smegenyse užblokuoti. Užkrėsti žmonės irgi įgijo priklausomybę gudrumui. Taip užgimė ir sparčiai plinta naujoji religija - gudriųjų didžėjų sąjūdis.
„Džedajai, kaip samurajai, skleidė šviesą ir gėrį, laikėsi skaistybės įžadų, garbės kodeksas jiems draudė įgyti turto, bet drozofilos viską sujaukė – vagys, veganai, parodų kuratoriai, politikai, filosofai, mokslininkai, medikai, religijotyrininkai, net kai kurie laisvųjų profesijų atstovai virto apgailėtinais didžėjais“, - sielojosi B.Šarka.
Kokia ateitis laukia žmonijos ? B.Šarka įsitikinęs, jog dar ne viskas prarasta: “Savotiškas paradoksas, bet kiškučiai netapo didžėjais. Bailios šių sutvėrimų smegenys priešinosi - neįsileido mutavusių drozofilų gudrumo geno. Mums reikia tuo pasinaudoti galvojant, kaip gyvensime toliau“.
Verta žinoti, kad virtuvėse užsiveisusios vaisines musėlės nesunkiai išnaikinamos. Receptas paprastas: puslitris vandens, 30 mililitrų degtinės, keli lašai indų ploviklio. Šia mikstūra patrinus drozofilų nutupėtas vietas, parazitai kaip mat išsinešdins..
Autoriai siunčia signalą
Kenkėjų infekuotiems individams šiaip jau gerti degtinės ir kitokių stipriųjų gėrimų nerekomenduojama. Tačiau vienas parodoje šmižinėjęs guvus menininkas nežinia kokiais sumetimais lankytojams į taureles profilaktiškai lašindavo kažkokių vaistų.
„Gerkite juos saikingai ir būtinai užkąsti mano tėviškėje Švėkšnoje rūkytais lašiniais“, - vartotojus drąsino kovos su drozofilomis ir didžėjais mačetę pakėlęs performansų šamanas B.Šarka.
Šis Žemaitijos miestelis, be kita ko, garsėja ne vien tik tautinės kulinarijos paveldu, bet ir iškiliais menininkais. Švėkšnos mokyklos auklėtinio, garsaus kino ir teatro aktoriaus Juozo Budraičio parodoje nebuvo - tądien jis šventė savo gimtadienį kitoje vietoje.
Parodos autoriai įspėjo žiūrovus, kad mutavusios drozofilos - kur kas gudresnės ir atsparesnės, preparatais jų taip lengvai neišnaikinsi. Dvasinės ir kitokios sanitarijos receptai, pasak jų, kuriami individualiai.
Gėrio ir blogio dvikova
Nudelbę akis į grindis žiūrovais smalsiai apžiūrinėjo kiškučių šėlionių šiųmetės Lietuvos kultūros sostinės Klaipėdos erdvėse fiksacijas. Šalia romantiškų įvaizdžių - drastiškos, ne itin padorios, o kartais net šiurpulį varančios scenos.
Tik keli niurgzliai, ekspozicijoje įžvelgę krikščioniškoms vertybėms neva skelbiamą džihadą, galerijos „si:said“ šeimininkei Skaistei Marčienei patarė į tokį vernisažą neįsileisti bent jau mokyklinio amžiaus lankytojų.
B.Šarka nė kiek neabejoja, kad į jo ir draugų parodą galėjo prasibrauti drozofilų apkrėstų didžėjų: „Jie dabar visur jie lenda į akis, bando paveikti mūsų smegenis“.
Kiti žiūrovai šmaikščias zuikių išdaigas siejo su amžina gėrio ir blogio dvikova - menininkų darbuose regėjo ne sumaištį, destrukciją, įžūlias falsifikacijas, o visuotinės harmonijos, taikos ir kitokių idealų troškimo apraiškas.
