Sarsuela – ispanų nacionalinis muzikinis draminis žanras, viename spektaklyje suderinantis vokalinius kūrinius, šnekamuosius dialogus ir, žinoma, aistringus šokio numerius. „Ispaniškosios sarsuelos“ režisierius V.Prudnikovas sakė, kad žiūrovai šį žanrą priims kaip operą, o jei spektaklis bus įtaigus – patikės ir pamils ispaniškąją dvasią.
– Kuo patraukė ispaniškasis motyvas? Kaip jį atradote?
– Teko daug važinėti po Ispaniją, girdėjau, kad yra tokie sarsuelų teatrai, bet jų nedaug. Kilo idėja parašyti naują libretą, paimti ištraukas iš daugelio sarsuelų ir sujungti jas į vieną. Iš trisdešimties ar keturiasdešimties sarsuelų išrinkau tai, kas man artima. Tai nebus tuščias miksas, tai – lyg Ernsto Hoffano pasakoje „Trys mylimos“ – trys duetai, kuriuose įsiliepsnoja meilė.
– Pasigirsta nuomonių, kad lietuviai – niūri, tamsi, liūdna tauta. Ar sunku atlikėjams įsijausti, pajusti pietietišką dvasią?
– Aistra labai svarbi, kitokia ir ritmų kaita, todėl labai atsakingai repetuojame. Juk dirbame be dirigento – atlikėjai taip išmuštruoti, kad puikiai dainuoja ir be jo.
Sarsuela – miuzikliškas, operetiškas žanras. Arijos labai sudėtingos. Net tokios, kad G.Rossini ar G.Verdi reiktų slėptis. Sudėtinga ir dėl to, kad ansamblis nedidelis – skambės du mušamieji, gitara, altas (nors galėtų būti smuikas, bet altas sodresnis), akordeonas, kontrabosas ir fortepijonas. Visi solistai, o privalo groti kaip vienas, karts nuo karto klausydami, ką dainuoja tolėliau stovintys atlikėjai.
– Ar lietuviui klausytojui artima ispaniška dvasia?
– Jeigu įtaigiai padarysime, klausytojas supras, įsijaus. Svarbiausia – įtaiga, be jos, be pasitikėjimo savimi, be techninių galimybių atskleidimo nieko nebus. Balsas turi skambėti, kojos šokti, akys spindėti. Tikiu, kad žiūrovai įsitrauks į šiuos lyrinius paveikslus ir net išeidami niūniuos tai, ką girdėjo.
