– XX a. vaikų dvikalbystė buvo vertinama kaip neigiamas reiškinys. Manyta, kad dvikalbiai vaikai turėjo prastesnius raštingumo gebėjimus. Kaip dvikalbystė vertinama dabar?
– Galima patikslinti, kad kalbame apie XX a. vidurį, antrąją pusę. Dvikalbystė laikyta vaiko kalbos raidos, net apskritai raidos sutrikimu. Tai buvo nepageidaujamas reiškinys. Tėvams būdavo patariama auginti vienkalbius vaikus.
– Ar dabar požiūris pasikeitęs?
– Taip, dabar visiškai kiti laikai, kitokie ir mokslo duomenys. Šiais laikais dvikalbystė nepaprastai vertinama. Tiek mokslininkų bendruomenė, tiek su vaikais dirbantys pedagogai stengiasi platinti žinią apie visokeriopą dvikalbystės naudą – tiek praktinę, tiek ekonominę, tiek kognityvinę. Tačiau tokia žinia dar nepasiekia dalies žmonių ne tik Lietuvoje, bet ir Europoje.
– Šiais laikais populiarios mišrios šeimos. Pavyzdžiui, vaiko tėvas kalba angliškai, mama – prancūziškai. Jiems kyla klausimas, ar vaiką mokyti vienos kalbos, ar abiejų. Kaip tėvams reikėtų kalbėti su vaiku?
– Ilgą laiką būdavo patariama naudoti metodą „Vienas žmogus – viena kalba“. Tai nieko ypatingo, nes juk natūralu, kad mama norės kalbėti su vaiku savo kalba, o tėtis – savo. Šis metodas labai propaguojamas, taikomas ir iki šiol rekomenduojamas kaip veiksmingas. Jį taikant, dažnai vaikai tikrai užauga kaip dvikalbiai.
Tačiau šiek tiek vėliau atlikti tyrimai parodė, kad mišriose šeimose, kuriose taikytas šis metodas, dvikalbiais užauga tik trys ketvirtadaliai vaikų. Dvikalbiais – gebančiais tas abi kalbas vartoti gyvenime, su skirtingais pašnekovais, skirtingose situacijose.
Taigi trys ketvirtadaliai atvejų yra geri. Tačiau, jei gyvenama, pavyzdžiui, Anglijoje ir anglų kalba sutampa su vieno iš tėvų vartojama kalba, didelė rizika, kad vaikas liks tik pasyvus dvikalbis. Jis gali neturėti pragmatinio intereso vartoti mažumos kalbą, kuria šneka kitas iš tėvų.
Kodėl? Nes visi aplinkui kalba angliškai – mokykloje, darželyje, filmuose, tarp bendraamžių. Patarimas tėvams būtų toks – labai svarbu vaikui sukurti tą pragmatinį interesą, norą vartoti antrąją kalbą. Juk reikia ją vartoti, kai atvažiuojama pas močiutę vasarą, kai norisi susikalbėti su pusbroliais, vaikais kieme, paskaityti knygą.
Atlikti tyrimai rodo, kad labai svarbios teigiamos tėvų nuostatos dėl dvikalbystės, dėl mažumos kalbos išlaikymo. Tačiau sakyčiau, kad svarbiau yra pragmatinė paskata. Vaikai yra labai pragmatiški, jie iš karto susiorientuoja, ko reikia ir ko nereikia.
– Kada galime žmogų laikyti dvikalbiu? Kaip gerai jis turi mokėti dvi kalbas, kad galėtume sakyti, jog jis – dvikalbis?
– Anksčiau dvikalbystė buvo suvokta siaurai. Vyravo nuomonė, kad idealus dvikalbis yra tas žmogus, kuris nuo pat mažų dienų natūraliai įsisavina dvi kalbas, jomis šneka be jokio akcento. Tai tobula situacija, kuri gyvenime pasitaiko labai retai.
Šiais laikais dvikalbystė suprantama kaip dviejų kalbų vartojimas kasdieniame gyvenime. Nekalbama apie kompetenciją. Tai tarsi nėra svarbu, esmė – žmogus vartoja dvi kalbas. Jis gali kalbėti su akcentu, gali būti išmokęs kalbą vėlesniu gyvenimo metu. Taigi, taikant šį apibūdinimą, dvikalbiais laikoma didesnė pasaulio gyventojų dalis.
– Ar yra amžiaus riba, kurią peržengęs vaikas jau nebeišmoks antrosios kalbos taip gerai, kaip išmoko pirmąją?
– Manoma, kad iki 12 metų žmogus gali išmokti bet kurią kitą kalbą. Tai nebūtinai gali būti namuose išmokstama kalba. Antroji kalba gali būti įsisavinama mokykloje. Sakoma, kad iki 12 metų mūsų kalbos padargai geba mums tarnauti. Taigi kalbą išmokti galima be akcento. Mokantis vėliau jis atsiranda, bet tai ne problema.
Kalbama, kad yra tam tikras amžius, nuo kurio tampa sunkiau išmokti kitą kalbą, tačiau visi dvikalbystės propaguotojai teigia, kad niekada nėra vėlu. Net jei šeimai nepavyksta užauginti dvikalbio vaiko ir jis pamiršta vieną iš dviejų kalbų, niekada nevėlu ją atgaivinti. Jei pasyvusis dvikalbis nekalba viena iš kalbų, bet ją supranta, įmanoma jį paversti aktyviai vartojančiu tą kalbą.
– Kaip dvikalbystė veikia vaiko smegenis?
– Dvikalbystė turi daug naudos vaiko kognityviniams raidos procesams. Nustatyta, kad dvikalbių žmonių smegenys yra kitokios, jos labiau dirba. O tai atitolina tam tikrus smegenų senėjimo požymius.
Kalbant apie dvikalbius vaikus, anksčiau teigta, kad tai jiems žalinga. Dabar tokie vaikai laikomi genijais ar vunderkindais. Daugybė įvairių neurolingvistinių ir psicholingvistinių tyrimų rodo, kad dvikalbiai vaikai geba geriau susikoncentruoti, kategorizuoti daiktus. Jų mąstymas lankstesnis, gebama nereaguoti į aplinkos trukdžius.
– Kaip vyksta kalbų mokymosi procesas? Turbūt vaikas iš pradžių nesupranta, kad mokosi dviejų skirtingų kalbų žodžius?
– Esama dviejų hipotezių. Viena teigia, kad iš pradžių vaikas tikrai nieko neskiria ir dviejų kalbų žodžių kratinys tiesiog nusėda jo smegenyse. Kita hipotezė sako, kad kažin kokiu mįslingu būdu vaiko smegenyse tos dvi kalbos vystosi kaip dvi atskiros sistemos. Pastaruoju metu labiau laikomasi antrosios hipotezės.
Kai vaikas pradeda kalbėti, jis gali painioti pirmus žodžius ar sakinius. Tai dažnai išgąsdina tėvus, susirūpinusios mamos ar močiutės gali pamanyti, kad trinka vaiko raida. Tačiau labai greitai, gal apie antruosius gyvenimo metus, vaikas ne tik skiria, bet ir sugeba kaitalioti dvi kalbas pagal pašnekovą ir situaciją.
– Gali nutikti taip, kad mama labai stengiasi išmokyti vaiką lietuvių kalbos, pati šneka šia kalba, skato vaikui pasakas ir pan., bet vaikas vis tiek vartoja kitą kalbą. Ar mamai verta toliau stengtis?
– Tikrai verta. Tokia situacija – pasyviosios dvikalbystės pavyzdys, kai vaikas kalbą supranta, bet pats jos nevartoja. Jei mama nesiliaus kalbėjusi lietuviškai, vaikas ir toliau supras lietuvių kalbą. Bet kokiu atveju, naudos bus daug. Tyrimai įrodė, kad pasyvieji dvikalbiai gali lengvai aktyvuoti savo silpnąją kalbą. Tam tereikia palankiai susiklosčiusių aplinkybių.
Jei vaikas nešneka antra kalba, mamos labai nusivilia ir galvoja, kad jau viskas prarasta. Apie tai netgi vengiama pasakoti. Tokių atvejų daugiau, nei apie juos girdima. Paprastai matome tik idealius dvikalbystės atvejus.
