1923 m. birželio 24 d. ji gimė Kaune, pedagogų šeimoje. Stiebėsi, iš balkono Laisvės alėjoje stebėdama praeivius ir prošal riedančias konkes. Šeimai persikrausčius į nuosavą namą Žaliakalnyje, ten lankė pradinę mokyklą, vėliau – privačią Marijos Pečkauskaitės gimnaziją Laisvės alėjos pradžioje.
Būdama pradinukė, A.Ruzgaitė Valstybės teatre išvydo pirmąjį savo gyvenime baleto spektaklį – Leo Delibes „Kopeliją“ ir, kaip vėliau sakydavo, pradėjo „kliedėti baletu“. Tėveliai smalsią mergaitę nuvedė į privačią Anatolijaus Obuchovo baleto studiją, kuri 1935 m. buvo suvalstybinta. Valstybės teatro baleto studiją A.Ruzgaitė baigė jau 1940-aisiais, todėl pirmasis teatro spektaklis, kurio kordebalete jaunajai balerinai teko šokti, buvo sovietinis Reingoldo Gliero baletas „Raudonoji aguona“. 1942 m. talentingą šokėją pastebėjęs choreografas Bronius Kelbauskas patikėjo jai Alyvų fėjos vaidmenį Piotro Čaikovskio balete „Miegančioji gražuolė“, 1943 m. – Vandos vaidmenį Juozo Pakalnio balete „Sužadėtinė“.
Darbą teatre A.Ruzgaitė derino su filologijos studijomis Vytauto Didžiojo universitete. Jas baigė pokariu atkurtame Kauno universitete. 1954 m. gavo teatrologės diplomą Maskvos GITIS (Valstybiniame Lunačiarskio teatro meno institute).
1948 m., teatrui persikėlus į Vilnių, čia atvyksta ir A.Ruzgaitė. Jos vaidmenų arsenalas pasipildo Zarema Boriso Asafjevo balete „Bachčisarajaus fontanas“, Laurensija Aleksandro Kreino „Laurensijoje“, Kitri Liudwigo Minkaus „Don Kichote“, Ispane Maurice‘o Ravelio „Bolero“ ir daugeliu kitų. Kino juostoje išliko spalvingas A.Ruzgaitės sukurtas Raganos vaidmuo Vytauto Grivicko filme-balete „Eglė“ pagal Eduardo Balsio „Eglę žalčių karalienę“.
1952 m., tebešokdama teatre, A.Ruzgaitė pradėjo dėstyti tuometinėje Lietuvos valstybinėje konservatorijoje (dabar – Lietuvos muzikos ir teatro akademija). Nuo 1966 m., jau palikusi sceną, porą dešimtmečių mokė baleto paslapčių M.K.Čiurlionio meno mokyklos Choreografijos skyriaus moksleivius.
A.Ruzgaitė darbavosi ir kaip teatrologė, Lietuvos baleto metraštininkė. 1960 m. pasirodė jos studija „Choreografijos menas“, 1964 m. – „Lietuviško baleto kelias“. Vyresni šokio meno gerbėjai dar prisimena ją iš baleto menui skirtų televizijos laidų bei siužetų. Vilniaus rotušėje A.Ruzgaitė vesdavo „Videosiurprizų“ vakarus, kuriuose pristatydavo garsių choreografų spektaklių vaizdo įrašus.
Vėliau dar kelis dešimtmečius išlaki A.Ruzgaitės figūra būdavo pastebima visuose šalies šokio bendruomenės renginiuose. Ir visai nesvarbu, ar tie renginiai – teatro spektakliai su gastroliuojančiomis baleto žvaigždėmis, ar šiuolaikinio šokio studentų pirmieji choreografiniai bandymai: jai buvo įdomus ir artimas kiekvienas žmogus, savo gyvenimą siejantis su pačios dievinamu menu.
Netgi pastaruosius dešimt metų, kai dėl silpnų kojų nebegalėdavo palikti savo buto Vokiečių gatvėje, iš ją aplankančių bičiulių Aliodija Ruzgaitė tikėdavosi visų pirma teatro ir šokio pasaulio naujienų, o ne užuojautos. Pasižymėjo nuostabia atmintimi, buvo puiki pasakotoja. Dalis jos pasakojimų 2010 m. nugulė į memuarinę knygą „Prisiminimų blyksniai“.
Aliodija Ruzgaitė bus pašarvota Vilniaus laidojimo rūmuose (Olandų g. 22), I salėje. Lankymas nuo birželio 29 d., ketvirtadienio, 16 val. Karstas išnešamas birželio 30 d., penktadienį, 13 val. Laidotuvės vyks Antakalnio kapinių Menininkų kalnelyje.
Anchor Birželio 30 d., penktadienio, rytą 7.30 val. už mirusiosios vėlę bus aukojamos šv. Mišios Vilniaus šv. Pranciškaus Asyžiečio (Bernardinų) bažnyčioje.
Lietuvos nacionalinio Operos ir baleto teatro informacija.
