Tyčia neminiu institucijos, nes manau, kad visose panašios nuotaikos: pagaliau baigėsi maratonas, kiek nuostabių dalykų sukurta, pailsėsim, bet gaila išsiskirti. Taip būna kasmet, bet šiemet pabaigos džiaugsmus nustelbia nerimas, kuris jau keletą mėnesių trukdo dirbti.
Kalbu apie „aukštojo mokslo reformą“. Bet iš tiesų tai ne reforma, o karas. Valdžia neapgalvotais sprendimais kiršina universitetus, fakultetus, katedras, dėstytojus ir studentus. Savo veiksmus pateisina tuo, kad neva išliks stipriausi. Šitaip taikydami supaprastintą Darwino teoriją jie eksperimentuoja su Lietuvos piliečiais.
Supraskite, visuomenė yra džiunglės, o ne sudėtinga, žmonių sukurta bendrabūvio struktūra, kuri lyg ir turėtų remtis humanizmo idėjomis. Sakau „lyg ir“, nes panašu, kad dabarties pasaulyje humanizmą išstūmė naudos principas, visas socialines, estetines, politines, ekonomines sistemas įvertinantis pagal vienintelį matą – gaunamą pelną.
Įjungus propagandos mašiną, visuomenei jau įteigta, kad šis principas taikytinas ir aukštajam mokslui. Tačiau nutylint, kad po reformos išsilavinimas taps prieinamas tik nedaugeliui išrinktųjų ir tik verslui naudingose srityse.
Ši reformos kryptis akivaizdi žinant jos darbo grupės sudėtį: siaurai mąstanti technokratė švietimo ministrė, studentų atstovas, pramonininkai, investuotojai, biurokratai ir nė vieno dėstytojo, mokslininko, studijų programos vadovo ar net rektoriaus.
Tokia reforma suinteresuotas verslas padeda ir skleisti propagandą, nes pagrindinės žiniasklaidos priemonės, išskyrus nacionalinį transliuotoją, yra turčių rankose. Ne veltui ketvirtadienį vykusioje universitetų protesto akcijoje vienas iš plakatų buvo: „Šališkam cenzūravimui DELFyje Ne!“.
Anksčiau į tai neatkreipiau dėmesio, bet po akcijos patikrinau, kas apie ją rašoma. Aptikau štai ką: specialiai neieškodami ir tiesiog atsidarę internetinių laikraščių svetaines informacijos apie akciją nepamatysite. Nerasite jos ir rubrikose „Mokslas“. „Švietimo“ rubrikos apskritai nėra. Išeina, kad švietimas ne tik nėra svarbi Lietuvos gyvenimo sritis, bet ir ištrintinas iš mūsų sąmonės.
Politikų nuotykiais, lieknėjimo valgant metodais ir nusikaltimais besidomintys žmonės neturėtų rūpintis, ko ir kaip mokosi jų vaikai, kokios jų pačių galimybės pagilinti savo profesijos žinias ar praplėsti akiratį.
Taip pirmą kartą skaudžiai patyriau, ką reiškia informacijos burbulas: dauguma, kuri mums visiems išrenka valdžią, nė neįtaria, kad jos valia naikinamos ne tik institucijos, bet ir ištisos specialybės, o su jomis susiję žmonės išmetami už borto kaip atliekos. Ir tik retkarčiais tie žmonės yra tinginiai ar nevykėliai – dažniausiai jie yra daug, tikrai daugiau nei aštuonias valandas per dieną, be savaitgalių ir be atostogų dirbantys profesionalai, dešimtmečius kūrę mokslą bei padėję intelektualiai bręsti ištisoms visuomenės kartoms.
Kai apie tai užsimenu draugams ne iš akademinio pasaulio, jie ramina: betgi reforma prasidės tik tais ar kitais metais. Tačiau procesas jau prasidėjo. Viešojoje erdvėje vyraujant diskusijoms apie alkoholio draudimus, Švietimo ir mokslo ministerija patylomis siuntinėja įsakymus, kurių logikos neišgėręs nesuprasi.
Nesuprasi, kol galvosi, jog ministerija stengiasi pagerinti aukštojo mokslo kokybę, nes akivaizdžiai siekiama sunaikinti kuo daugiau humanitarinių ir socialinių mokslų bei menų programų, nesigilinant, kas veikia gerai, kas blogai, ko ir kiek reikia, ko ne.
Kaip tai padaryti nepriimant švietimo reformos įstatymų ir nekeičiant konstitucijos? Visai paprastai. Pakanka aukštosioms mokykloms nurodyti, kad tos ar kitos specialybės magistrantūros programa turi priimti ne mažiau kaip 12 studentų, iš kurių valstybė finansuoja tik 8 arba nefinansuoja nieko. To skaičiaus nesurinkus, programa jau rudenį nebus vykdoma.
Iš pažiūros tai gali atrodyti protinga, ypač žinant, kad „krepšelinės reformos“ rezultatas yra daugybė naujų dailiai įpakuotų, bet tuščių programų, sukurtų privilioti klientams. Regis, sukūrus aukštą studentų skaičiaus barjerą, turėtų likti tiktai geriausios. Tačiau ar nebus taip, kad liks dailiausiai įpakuotos? Įtariu, kad tokios subtilybės ministerijoje nesvarstomos.
Lygiai taip pat neanalizuojama, kiek kokios srities specialistų reikia. Taip sprendžiu iš to, kad skaičius dvylika išlaužtas iš piršto ir vienodai pritaikytas visiems. Tačiau į tokią specialybę kaip Dailės istorija ir teorija niekada, net demografiškai palankesniais laikais, nestodavo daugiau nei septyni-aštuoni studentai.
Ar tai reiškia kad programa bloga? Ne. Ji akredituota tarptautinių ekspertų, joje dirba aukščiausios kvalifikacijos mokslininkai, kaip ir kitose panašiose programose. Tiesiog mažai valstybei nereikia armijos dailėtyros magistrų, pakanka keleto per metus ir pageidautina, kad jie galėtų rinktis bent iš dviejų tarpusavyje konkuruojančių programų, kaip buvo iki šiol.
Kadangi mūsų kultūros laukas nedidelis, mums net nereikia tyrimų – patys matome, kaip mūsų absolventai kuruoja parodas, organizuoja meno muges, rašo disertacijas, knygas, dėsto, nuolat papildydami kolegų bendruomenę.
Tad kodėl ši specialybė, o kartu ir visa kultūros bei mokslo sritis turėtų pamažu išnykti, jei kasmet nesurinksime po dvylika studentų, kurių, mūsų stebėjimu, būtų per daug? Nelogiška. O gal ir logiška, kai supranti, kad valdžios tikslas yra kitkam panaudoti atsilaisvinusias patalpas.
Patalpų išparceliavimas buvo įrašytas į vadinamųjų valstiečių rinkimų programą – jie žadėjo papildyti biudžetą iškraustydami Seimą ir ministerijas iš Vilniaus centro ir išnuomodami pastatus. Pats primityviausias trumpalaikis planas, kurį vykdyti, kaip paaiškėjo, patogiau iškraustant kitus.
Pirmas aiškus signalas apie tokias užmačias mane pasiekė žiemą, kai gavau aukštųjų mokyklų darbuotojų apklausos anketą. Sukrėtė keli kryptingi klausimai: ar norėsite dirbti verslo įmonėse, kurios bus įkurtos jūsų aukštosios mokyklos pastate ją uždarius, o gal patys norėsite kurti verslą?
Ten nebuvo galimybės pasirinkti atsakymą, kad ieškočiau darbo užsienio aukštojoje mokykloje, nors daugelis taip ir darytų. Nes mokslininkai visada ir liks mokslininkai, kurių per dešimtmečius sukauptas žinias, įgūdžius ir sugebėjimus gali švaistyti tiktai kvaila valdžia.
Kokia iš manęs verslininkė, jei man rūpi kurti teorijas, dalintis žiniomis, padėti atrasti ir apmąstyti tai, kas nežinoma, o ne sukaupti kuo daugiau pinigų, atimant iš darbuotojų atlyginimą ir apgaudinėjant klientus? Sakysite, primityvus mano požiūris į verslą? Atsakysiu, kad jūsų požiūris į mokslą dar primityvesnis. O valdžios ir verslo konglomerato elgesys su humanitariniais ir socialiniais mokslais bei menais – nusikalstamas.
Tai teigiu, nes numanau, ką darys negalintys studijuoti savo specialybės magistrantūroje bakalaurai: išvyks studijuoti į užsienį. Daugelis ir taip išvažiuoja, nes noras ieškoti, eksperimentuoti, susipažinti su naujomis idėjomis, kad galėtum kritikuoti atgyvenusias, yra mokslo variklis.
Tačiau tai nereiškia, kad turėtume nebesistengti tobulinti savo studijų programų ir pasidaryti profesinį charakiri. Jau nekalbant apie kultūros skurdinimą, tiesiog per didelė prabanga šitaip švaistyti žmones.
Beje, apie žmones. Verslo interesų suabsoliutinimas humanitarams atrodo perversiškas. Verslui, žinoma, patogu žinoti, kad už durų laukia nuolankių, už mažus atlyginimus tyliai dirbsiančių baudžiauninkų masės. Reformos retorikoje tai virsta „praktinių įgūdžių“ ir įdarbinimo statistikos prioritetu.
Tarsi žmogus yra tik funkcija, išteklius, kurį optimaliai panaudojus galima gauti didesnį pelną. Tai jau ačiū. Man, kaip humanitarei, tokia žmogaus samprata atrodo ribota, jei ne ciniška. Žmogus gyvena ne išnaudotojų patogumui, o pirmiausia – pats sau, siekia savo tikslų, nori tobulėti, padėti kitiems, daryti ką nors prasmingo bendruomenei, saugoti gamtą ar paveldą, ginti valstybę.
Šiuo klausimu daugelio mūsų ir verslininkų interesai nesutampa, tad tenka derėtis, bet dabartinė valdžia toms deryboms nesudaro lygių galimybių.
Žinoma, mąstantys žmonės buldozeriniams reformatoriams nepatogūs. Bet ar visi piliečiai turėtų vadovautis verslo interesais ir pritarti neteisėtiems sprendimams? Tikiuosi, į šį klausimą neatsakys Orwello avių choras: „techniniai mokslai gerai, humanitariniai – blogai!“
Komentaras skambėjo LRT RADIJO laidoje „Kultūros savaitė“.
