Įžvalgi ir įkvepianti amerikietės psichologės Angelos Duckworth knyga „Atkaklumas. Aistros ir ištvermės galia“ atveria visai naują perspektyvą ir įrodo, kad svarbiausia sėkmės priežastis – tas ypatingas aistros ir ištvermės derinys, kurį autorė ir vadina atkaklumu.
Dirbdama matematikos mokytoja A.Duckworth atkreipė dėmesį, kad gebėjimas mokytis nėra prigimtinis. Jis kinta, priklausomai nuo pastangų ir motyvacijos. Tai ypač svarbu suvokti moksleiviams, studentams ir visiems, kas svajoja apie naujus įgūdžius, bet nusivylę savimi vis sustoja pusiaukelėje.
Pergalingai įžvalgus ir požiūrį keičiantis „Atkaklumas“ pasakoja apie tai, kas vyksta mūsų galvose, kai esame parklupdomi nesėkmės, ir kaip atkaklumas – ne „genialumas“ ir ne fortūna – padeda atsistoti ir lėtai, kryptingai judėti tikslo link.
Skelbiame A.Duckworth knygos „Atkaklumas. Aistros ir ištvermės galia“ ištrauką.
* * *
Daugelį metų kelias šalies mastu atliktas apklausas vykdę tyrėjai domėjosi: kas svarbiau sėkmei – talentas ar pastangos? Amerikiečiai dukart dažniau pabrėžia pastangas. Tą patį išgirstame paklausę jų apie sportinius gebėjimus. Ir uždavus klausimą: „Jei samdote naują darbuotoją, kurią iš šių savybių laikysite svarbiausia?“, amerikiečiai kone penkis kartus dažniau pasirenka darbštumą negu protingumą.
Šių apžvalgų rezultatai sutampa su tais, kuriuos psichologė Chia-Jung Tsay gavo muzikos ekspertams pateiktuose klausimynuose. Jie irgi mokymąsi bei pastangas laiko svarbesniais už įgimtą talentą. Tačiau kai Chia šias nuostatas patikrina ne tokiu tiesmuku būdu, atsiskleidžia šališkumas, kuris nuomonę nusveria į priešingą pusę. Mes mylime iš prigimties talentingus žmones.
Chios eksperimentuose profesionalūs muzikantai supažindinami su dviem pianistais, kurių biografijos panašios ta prasme, kad jie iki šiol vienodai pasiekę. Tiriamieji išklauso, kaip šie muzikantai pianinu pagroja trumpus gabalėlius: klausytojai nežino, kad iš tiesų tai tas pats pianistas skambina skirtingas to paties kūrinio dalis.
Skiriasi tik tai, kad vienas pianistas apibūdintas kaip „natūraliai“ talentingas, kurio „įgimtas“ talentas pasireiškia anksti. Kitas aprašomas kaip „darbštuolis“, pasižymintis anksti pasireiškusia motyvacija ir ištverme. Tiesiogiai prieštaraudami išreikštiems įsitikinimams, kad pastangos svarbiau už talentą, muzikantai nusprendė, jog iš prigimties talentingam pianistui veikiausiai seksis geriau ir verčiau samdyti jį.
Tęsdama tyrimą, Chia patikrino, ar tas pats nenuoseklumas išryškės ir visai kitoje srityje, kur šlovinamas sunkus darbas ir pastangos, – versle. Ji surinko šimtus suaugusiųjų, kurių patirties versle lygis buvo skirtingas, ir bet kaip padalino į dvi grupes. Pusė tiriamųjų perskaitė „darbštuolio“ verslininko aprašymą, kur buvo nurodyta, kad jis sėkmę pasiekęs sunkiu darbu, pastangomis ir patirtimi. Kita pusė perskaitė „iš prigimties talentingo“ verslininko aprašymą, pasakojantį, kad jis sėkmę pasiekęs naudodamasis įgimtais gebėjimais.
Visi dalyviai klausė to paties verslo pasiūlymo įrašo ir buvo informuoti, kad pasiūlymas pateiktas to verslininko, apie kurį jie skaitė.
Kaip ir anuo pianistų atveju, Chia įsitikino: manoma, jog iš prigimties talentingiems seksis geriau ir verčiau samdyti juos; jų verslo pasiūlymai įvertinti kaip kokybiškesni. Susijusiame tyrime Chia atskleidė, kad jeigu žmonės būdavo priversti rinktis, kurį verslininką remti – talentingą ar darbštų, – jie linkdavo rinktis talentingą. Darbščiojo ir talentingojo vertinimai susilygindavo tik tuo atveju, kai darbštusis turėjo ketverių metų vadovavimo patirtį ir 40 000 JAV dolerių pradinį kapitalą.
Chios tyrimai iškelia į dienos šviesą nevienprasmišką mūsų požiūrį į talentą ir pastangas. Tvirtinimas, ką vertiname, gali nesutapti su tuo, ką iš tiesų giliai savyje laikome vertesniu. Tai šiek tiek primena savęs įtikinėjimą, kad įsimylint fizinis patrauklumas nesvarbu, tačiau kai realiai imame rinktis partnerį, linkstame prie šauniau atrodančio, o ne prie gero žmogaus.
Palankumas iš prigimties talentingiems iš tiesų yra užslėptas prietaras, nukreiptas prieš tuos, kurie viską, ką pasiekė, pasiekė darbu; tai užmaskuotas palankumas tiems, kas, mūsų manymu, gyvenime visa ką gavo dėl savo prigimtinio talento. Tokį šališkumą talentingiesiems galime slėpti nuo kitų, netgi nuo savęs. Tačiau jį išduoda mūsų pasirinkimas.
Pačios Chios gyvenimas yra įdomus dialektikos tarp talento ir darbštumo pavyzdys. Dabar ji Londono universiteto koledžo dėstytoja ir publikuoja savo mokslinius darbus prestižiniuose akademiniuose žurnaluose.
Vaikystėje lankė pamokas Juilliardo mokykloje, kur rengimo koledžui programa skatina moksleivius „rodyti talentą, potencialą, profesionalumą, siekiant karjeros muzikos srityje... pasinerti į atmosferą, kur gali klestėti menininko talentas ir techniniai įgūdžiai“.
Chia turi keletą Harvardo mokslinių laipsnių. Pirmas buvo psichologijos bakalauras – šias studijas baigė su pagyrimu, geriausiais pažymiais. Iš dviejų magistro laipsnių vienas mokslo istorijos, kitas – socialinės psichologijos. Pagaliau, mokydamasi doktorantūroje, siekdama organizacinio elgesio ir psichologijos laipsnio Harvarde, įgijo ir antrą, muzikos daktarės, laipsnį.
Įspūdinga? Jei ne, tai tada pridursiu, kad Chia dar turi Pibodžio konservatorijos suteiktą fortepijono atlikėjos bei pedagogikos laipsnį, – ir taip, ji yra koncertavusi Karnegio salėje, jau nekalbant apie Linkolno centrą, Kenedžio centrą, taip pat grojo rečitalį iškilmėse, skirtose Europos Sąjungos pirmininkavimui.
Jei išvystumėte jos kvalifikacijos raštus, iškart nuspręstumėte, kad Chia tiesiog gimė daug gabesnė nei kiti jūsų pažįstami žmonės. „Dangau, kokia nepaprastai talentinga jauna dama!“ O jei Chios tyrimai rodo tiesą, tai toks šūktelėjimas suteiktų jos sėkmei daugiau spindesio, paslapties ir pagarbios baimės nei tokia štai alternatyva: „Dangau! Kokia neapsakomai atsidavusi, sunkiai dirbanti jauna moteris!“
Na, ir kas toliau? Jau sukaupta daugybė tyrimų, kas nutinka, kai mokinys laikomas ypač gabiu. Jis apipilamas gausiu dėmesiu, su juo siejami didesni lūkesčiai. Laukiama, kad jam svaigiai seksis, ir tas lūkestis tampa pačių prišaukta pranašyste.
Paklausiau Chios, ką ji mananti apie savo muzikinius pasiekimus. „Na, gal ir turiu šiek tiek talento, – sako Chia, – bet turbūt daug svarbiau, kad aš taip mėgstu muziką, jog nuo vaikystės kasdien groju po keturias–šešias valandas. Koledže, nepaisant negailestingo paskaitų ir pratybų tvarkaraščio, rasdavau laiko groti beveik tiek pat.“ Taigi, taip, ji talentinga, bet kartu ir atkakli.
Pasidomėjau, kodėl Chia tiek daug skambindavo? Ar ją kas versdavo? Ar ji galėjo pasirinkti? „Oi, ne, tai buvo mano valia. Norėjau groti vis geriau ir geriau. Skambindama pianinu, įsivaizduodavau save ant scenos, prieš gausią auditoriją. Girdėdavau plojimus.“
* * *
Angela Duckworth. Atkaklumas: aistros ir ištvermės galia. Iš anglų kalbos vertė Irena Jomantienė ir Milda Dyke. L.: Kitos knygos, 2017.
