Baigęs Oksfordo universitetą ir ilgą laiką dirbęs žurnalistu, Ch. Andersonas kartu su nepelno organizacija „The Sapling Foundation“ 2001 metais į savo rankas perėmė vadovavimą kasmetinei TED konferencijai. Nuo to laiko jo mantra – „pasaulį keičiančių idėjų populiarinimas“ – plinta po visą pasaulį, o naujausia jo knyga vadinasi „TED Talks. Viešasis kalbėjimas“ (angl. TED Talks: The Official TED Guide to Public Speaking).
- Kaip manote, ar viešojo kalbėjimo įgūdžius būtina lavinti visiems? Kokių gebėjimų reikia, kad galėtum tapti pranešėju konferencijoje?
- Šiuo metu stebime viešojo kalbėjimo atgimimą, kurį dar paskatina netikėtas technologijų šuolis. Mano nuomone, internetinių video transliacijų atsiradimas nenusileidžia Gutenbergo spausdinimo preso išradimui. Perskaityk puikų pranešimą, paskleisk jį internete, ir tavo rankose – galimybė „perprogramuoti“ klausytojų smegenis, pasėti naujas idėjas arba išrauti blogas.
Tavo galioje – performuoti individų požiūrį į pasaulį ir pakeisti jų elgesį daugeliui ateinančių metų. Tavo galimybės paveikti auditoriją – neribotos. O geriausia tai, kad paveikaus kalbėjimo įgūdžiai nėra įgimti ir būdingi saujelei išrinktųjų. Jie įgyjami. Esu tai matęs savo akimis, nes pastaruosius 15 metų bendravau su šimtais būsimų TED pranešėjų. Kai kurie iš jų buvo profesionalai, bet didžioji dalis į sceną lipdavo drebančiomis kojomis. Tačiau įdėjus šiek tiek pastangų ir kruopščiai pasirengus, bet kuris nerangus monologas gali pavirsti efektinga prakalba, pasiekiančia platų klausytojų ratą.
Tavo galioje – performuoti individų požiūrį į pasaulį ir pakeisti jų elgesį daugeliui ateinančių metų. Tavo galimybės paveikti auditoriją – neribotos. O geriausia tai, kad paveikaus kalbėjimo įgūdžiai nėra įgimti ir būdingi saujelei išrinktųjų. Jie įgyjami. Esu tai matęs savo akimis, nes pastaruosius 15 metų bendravau su šimtais būsimų TED pranešėjų. Kai kurie iš jų buvo profesionalai, bet didžioji dalis į sceną lipdavo drebančiomis kojomis. Tačiau įdėjus šiek tiek pastangų ir kruopščiai pasirengus, bet kuris nerangus monologas gali pavirsti efektinga prakalba, pasiekiančia platų klausytojų ratą.
- Peržiūrėjus nesuskaičiuojamą galybę TED pranešimų, kokias tris bendras geriausių pranešėjų savybes įvardytumėte?
- Geriausi pranešėjai suteikia publikai priežastį norėti juos išklausyti. Pirmiausia jie užmezga žmogišką ryšį, kuriuo pelno pasitikėjimą – tarkim, papasakodami juokingą nutikimą ar tiesiog užmegzdami draugišką akių kontaktą. Kitas žingsnis paprastai būna smalsumo sužadinimas, užduodant provokuojantį klausimą, kuris priverčia klausytoją susimąstyti: „Taip, bet kodėl?“
- Geriausi pranešėjai suteikia publikai priežastį norėti juos išklausyti. Pirmiausia jie užmezga žmogišką ryšį, kuriuo pelno pasitikėjimą – tarkim, papasakodami juokingą nutikimą ar tiesiog užmegzdami draugišką akių kontaktą. Kitas žingsnis paprastai būna smalsumo sužadinimas, užduodant provokuojantį klausimą, kuris priverčia klausytoją susimąstyti: „Taip, bet kodėl?“
Kalbėdami toliau, jie vartoja žodžius ir sąvokas, žinomus paprastiems žmonėms. Venkite to, kas vadinama „žinojimo prakeiksmu“ – kai ekspertai pamiršta, ką reiškia kažko nežinoti! Geriausi kalbėtojai išvengia savo srities žargono ir vartoja pažįstamas metaforas, kurios klausytojams padeda suvokti sudėtingas sąvokas („Galvokime apie tai, kaip apie…“).
- Bet pats svarbiausias dalykas, bendras visiems geriems pranešėjams, yra šis: jie turi ką pasakyti. Pagal kokius kriterijus atrenkate pranešėjus metinei TED konferencijai? Ar rekomenduojate pirmiau perskaityti pranešimą vietiniame TEDx, ir tik tada dalyvauti didžiojoje kasmetinėje konferencijoje?
- Mes ieškome žmonių, galinčių pasidalyti neeilinėmis žiniomis ir padedame jiems rasti būdą jas suprantamai pateikti. Jų pristatomos temos privalo būti šviežios, aktualios, faktiškai ir/ar moksliškai pagrįstos bei įžvalgios. Mano manymu, jeigu pasitaikė proga perskaityti pranešimą TEDx renginyje, nedvejodamas sudalyvauk – nėra geresnio būdo apsiprasti su savo idėja ir išbandyti TED formatą. Beje, nemaža dalis internete žiūrimiausių TED pranešimų paimta iš TEDx konferencijų.
- Ar galėtumėte papasakoti, kaip ruošiami pranešėjai, atrinkti sakyti kalbas metinėje TED konferencijoje?
- Iš pradžių padedame kalbėtojui sugalvoti, apie ką jis ar ji kalbės, o toliau jau – pasiruošimas, pasiruošimas, pasiruošimas. Net labiausiai patyrę pranešėjai valandų valandas ruošiasi ir praktikuojasi – pats mačiau. Kai kuriais atvejais tai reiškia tokį susitapatinimą su savo kalba, kad pranešėjas ją gali perskaityti „užsimerkęs“, o auditorija nė nepajus, kad kiekviena eilutė buvo išmokta mintinai. Tikslus teksto „iškalimas“ – asmeninis pasirinkimas, bet, kaip bebūtų, improvizacija tikrai nėra geros TED kalbos receptas.
- Kokius tris svarbiausius patarimus galėtumėte duoti tiems, kas trokšta skaityti pranešimą metinėje TED konferencijoje?
1. Pirmiausia pasiūlyk idėją, kurią iš tiesų verta skleisti. Čia svarbiausia nuoširdumas. Ar darai tai pirmiausia dėl savęs arba savo organizacijos? Jei taip, tu neduodi, bet imi – o mes ieškome duodančių: mums reikia pranešimų, kurie galėtų aukštyn kojomis apversti pasaulėžiūrą ar suteikti psichologinį įrankį, kurį žmogus galėtų naudoti visą likusį gyvenimą.
2. Jeigu tave pakvietė sakyti kalbą – sveikinu! Tik nepamiršk. Būk savimi. Esame matę pranešėjų, kurie užsikerta ir pasimeta, bandydami atitikti kažin kokią TED „formulę“, kopijuodami kitų pranešėjų stilių arba, dar blogiau, pataikaudami publikai dėl pigių aplodismentų. Patikėk manim, mes norime ne to. Mes norime, kad tavo idėja turėtų svorio ir būtų pristatyta taip, kaip moki tiktai tu.
3. Galiausiai, ir šis punktas daugumai kelia sunkumų, supaprastink viską iki vienintelės idėjos. Susisiaurink ir susifokusuok į vieną idėją. Mes tai vadiname pranešimo „stuburu“. Kiekvienas pavyzdys, kiekviena istorija lipdoma aplink tą vieną stuburą, suteikiant svarumo tavo minčiai. Šitokiu būdu paliksi ryškesnį įspūdį, nei pateikdamas išsamią santrauką.
Pagal forbes.com parengė Emilija Ferdmanaitė
