Polemika. Vyčio paminklas tiktų Kauno Santakai, bet ne Lukiškių aikštei Lukiškių aikštė. Nauja situacija. Perspektyvos.

Taip, tai puiki skulptūra karžygiui Vytautui, Vyteniui ar Vaidotui. Ji labai tiktų Nemuno ir Neries santakoje, iki šiol tuščioje aikštėje, bet negali būti Valstybės herbo simboliu pagrindinėje, reprezentacinėje Valstybės aikštėje.

Negali nei dėl savo dydžio, nei dėl pastatymo ant žemo cokolio. Minimai skulptūrai nėra jokio jai pritaikyto projekto. Taip pat nėra vientiso Lukiškių aikštės ansamblio projekto. Gal tiek Seimo pirmininkas, tiek Seimo nariai neskaitė puikiai paruošto ir dar galiojančio 1999 m. vasario 11 d. Seimo nutarimo „Dėl valstybės sostinėje esančios Lukiškių aikštės funkcijų“, kurio 1 straipsnis teigia, kad „Lukiškių aikštė Vilniuje formuojama kaip pagrindinė reprezentacinė Lietuvos valstybės aikštė su laisvės kovų memorialiniais akcentais“. O 2 straipsnyje sakoma, kad „Lukiškių aikštė Vilniuje, kaip istoriškai susiformavusi vientisa urbanistinė erdvė, turi atlikti valstybinę reprezentacinę ir kartu visuomeninę funkciją“.

Panašu, kad toks raginimas atstovauja vienai iš diskutuojančių ir suinteresuotų šalių. Be to, jis akivaizdžiai populistinis ir yra ne kas kita kaip raginimas būtinai jubiliejui  saviveiklos būdu sulipdyti aikštę iš įvairių detalių ir nuomonių, tuo pačiu užkertant kelią turėti vieningą Valstybės aikštės ansamblį, apimantį visą aikštės aplinką, kaip numatyta minėtame Seimo nutarime.  

Kaip heraldinis objektas, herbas ar jo simbolis privalo būti sidabrinis, aukštai, centre ir atpažįstamas. Jo papėdėje -memorialas su amžinąja ugnimi žuvusiems už Lietuvą. Šis memorialas kartu su Valstybės simboliu sudarytų viso ansamblio centrą ir reikalautų didžiausio kūrėjų - architektų ir skulptorių - dėmesio.

Tik tokiu būdu galėtume turėti pagrindinę Valstybės aikštę, kurioje garbingi valstybės svečiai galėtų padėti gėlių prie memorialo už ją žuvusiems, bet ne po milžiniško žirgo kanopomis. Tuo pačiu gerbiamam Seimui nereikėtų skirti vieno Seimo nario budėti prie didžiulio raitelio ir aiškinti svečiams, kad šis paminklas skirtas ne karžygiui, bet yra valstybės herbo simbolis. Simbolis yra simbolis, bet ne realistinė skulptūra.

Sveikinu idėją steigti kūrybines dirbtuves. Manau, kad tai duos vaisių. Tik svarbu, kas jas formuos ir kas jų darbus vertins.

Susiformavus naujai situacijai rašau, nes man tai rūpi. Ypač kai ankstesnė Seimo pirmininkė ir dabartinis pirmininkas, neturėdami reikiamų kompetencijų, ima nurodinėti.

Keliolika metų Seimas naudojo mano ir Lietuvos heraldikos komisijos suformuotą valstybės didįjį herbą, bet taip jo ir neįteisino.

Dabar Seimas naudojasi mano sukurtu logotipu. Seimo kanclerio kvietimu pusę metų dirbau formuodamas valstybės herbo modifikaciją Seimo posėdžių salei (Vokietijos Bundestago pavyzdžiu), bet Seimo pirmininkės iniciatyva idėja buvo atmesta, o atlyginti už įdėtą darbą buvo pamiršta.  

Esu heraldikos dailininkas ir kuriu tai, ko reikia valstybei. Jau pusė metų domiuosi, rašau ir viešai publikuoju tai, kaip aš matau aikštės formavimo problemas. Turiu daug pritariančių, bet kritikos nesulaukiu.

Vis dar tikiuosi diskusijos. Jos taip pat nesulaukiu.  Gal tokia vieša diskusija padėtų sprendžiant šią mūsų pačių sujauktą problemą.

Žemiau pateikiu prieštaraujančių jėgų išsidėstymą, sprendžiant aikštės, kaip vientiso ansamblio, problemą. Prognozes palieku numatyti skaitantiems šį dokumentą.

PROBLEMOS OBJEKTAS yra pagrindinė, reprezentacinė valstybės aikštė. Jau kurį laiką tokiai aikštės paskirčiai sėkmingai pasirinktas valstybės herbo simbolis. Jį kuriant galima būtų naudotis bet kuria iš daugelio šio herbo istorinių formų.

Lukiškių aikštės funkcijas ir statusą apibrėžė 1999 m. vasario 11 d. Seimo nutarimas „Dėl valstybės sostinėje esančios Lukiškių aikštės funkcijų“. Juo remdamiesi aikštę suprantame kaip harmoningai suformuotą, derantį prie urbanistinės aplinkos ansamblį, susidedantį iš vieningos, idėją atspindinčios erdvių, želdinių ir skulptūrų ar bareljefų visumos.

Ansamblio idėjinis branduolys: valstybingumo simbolis, memorialas su amžinąja ugnimi žuvusiesiems už Lietuvą bei garbės sargyba ir jos ceremonialas.

VISUOMENĖ, norinti turėti sostinėje valstybės reprezentacinę aikštę su jai suprantama valstybės simbolio raiška.

VYČIO PASTATYMO KOMITETAS ir jo fondas iki šiol yra aktyviausia ir daugiausiai nuveikusi jėga. Jos užmojai ir renkamos lėšos verti visokeriopos pagarbos. Deja, to negalima pasakyti apie šio komiteto realią veiklą.

Prisidengdami patriotiniais šūkiais ir iškiliomis asmenybėmis, jie bruka visuomenės ir valdžios struktūrų pritarimui netinkamus valstybės aikštei projektus ir samdydami gabiausius skulptorius. Tam jie naudoja visuomenines ar savo fondo narių suaukotas lėšas.

Vengdami dialogo šio komiteto aktyvistai priėjo iki viešų asmeninių įžeidinėjimų - tai sau leido ponas Kasparas Genzbigelis ir Jonas Zolubas mano, Lietuvos dailininkų sąjungos pirmininkės ir Skulptūros sekcijos vadovės adresu.

Siekiant bendro tikslo komitetui derėtų atsisakyti populistinių užmojų ir veiksmų, atsiprašyti ir dirbti pasitariant, bet kartu. 

VALDŽIOS STRUKTŪROS. Po ilgos tylos jos, tapusios aktyvesnėmis ir radikalesnėmis, bet neturėdamos konkrečios aikštės, kaip ansamblio,  idėjos ir kompetencijų, šios aikštės plastiniam realizavimui kartais ne vietoje naudoja joms suteiktą galią.

ARCHITEKTAI, pralaimėję daugybę konkursų, tyli dėl nesuformuotos idėjos.

SKULPTORIAI. Vieni nori sukurti genialų kūrinį, kuris išspręs visas aikštės problemas, ir tuo pačiu įsiamžinti. Kiti pripažįsta valstybės herbo simbolį kaip išeities tašką, bet nesidomi pačia heraldika.

ŠMC (Šiuolaikinio meno centras). Tai į diskusiją neseniai įsijungęs postmodernistinių pažiūrų naujas dalyvis, neturintis aiškesnių pasiūlymų, daugiau neigiantis nei teigiantis.

Jį atpažįstu iš tituluotų „Penkiasdešimties menotyrininkių peticijoje“ pasirašiusiųjų.

Nereiktų pamiršti agresyvios ŠMC, kaip pagrindinio postmodernizmo idėjų skleidėjo Lietuvoje, atsiradimo istorijos, ŠMC perskėlė dailininkų visuomenę į „šiuolaikinius“ ir „kitus“ ir užgrobė Vilniaus centre buvusius Dailės parodų rūmus, kurie šiuo metu yra pustuščiai.

Taip pat nereiktų pamiršti, kad šiandien ŠMC yra biudžetinė organizacija, kuri negali turėti jokios konkrečios ideologijos, bet turi. Šios ideologijos skleidėjos aktyviausios minėtoje peticijoje.

Jų pagrindiniai teiginiai: mums nereikia dar vieno arklio ir paminklų apskritai. Geriau žalia pieva, kurioje, anot jų, yra labai daug gilių prasmių.

Įdomu, kaip tokių šiuolaikinių pažiūrų profesorės ir mokslų daktarės apsieitų be paprastų skulptorių ir atmesdamos valstybės herbo simbolio raišką? Būtų kuratorės ir formuotų nacionalinės reikšmės aikštę savaip?

Čia reiktų prisiminti Algirdą Julių Greimą, kurio jubiliejaus proga LRT vis cituoja jo pamąstymus apie postmodernizmą.

Tikrai nereikia dar vieno arklio ar raitelio. Bet ar nereikia Valstybės herbo ar jo simbolio? Tai netapatūs dalykai.

Ir gerbiamosios profesorės turėtų tai žinoti. J0s šį tą turėtų išmanyti ir heraldiką, apie kurią per 20 metų nėra parašiusios nei vieno straipsnio, nors po kelio ženklų Lietuvoje tai labiausiai paplitę ir įsimenami artefaktai.

Taigi ar įmanoma valstybės aikštė be Valstybės simbolio? Ar užteks pusiau grįstos, pusiau žalios aikštės?

Nepakanka geros karžygio skulptūros, reikia, kad ji būtų suprantama kaip valstybės herbo simbolis ir niekas neklaustų, kuriam karžygiui skirtas paminklas. Tam reikia viso ansamblio sakralios plastikos, pagerbiant visus žuvusiuosius dėl Valstybės (ne tik partizanus).

Apie tai esu daug rašęs ir turiu nemažą būrį pritariančių, bet neturiu atvirai oponuojančių.

Trumpai tariant, kad raitelis taptų valstybės herbo simboliu, jis turi būti sidabrinis, aukštai, centre ir atpažįstamas. Panašiais plastiniais principais vadovavosi ir ankstesni aikštės pertvarkytojai okupantai. Nemanau, kad jie nesitarė su profesionalais.

Kaip derinti tokias skirtingas galias ir jų veikas? Dar ne vėlu. Neapsisprendę vėl atsidurtume tame pačiame įvairiausių nuomonių sūkuryje, kuriame neapsikentusi kuri nors valdžios struktūra jėga priimtų sprendimą, gal kompromisinį ir neprofesionalų.

Išvadas ir galimas prognozes siūlau daryti patiems šio teksto skaitytojams.