Viena parodos sumanytojų, kvapų menininkė Laimė Kiškūnė siekia atitraukti žmones nuo stereotipo, kad kvapas tėra įdomus tik tuomet, jei jis yra kažkoks juslinis animalistinis šokiruojantis triksteris, kažkas egzotiška, neįprasta, gaivališka arba tiesiog parfumerija.
„Kvapas — tai nematomas gyvenimo matmuo, aktualizuojantis erdves, kuriose būvame. Kvapo dinamiškumas, judrumas ir kaita leidžia priklausomai nuo paros, metų laiko ir žmogaus veiklos pajusti įprastinių gyvenimo erdvių estetiką, antiestetiką, nuotaiką, atmosferą, pagaliau, gauti informaciją.
Dar vienas kvapų kūrinių bruožas — jų naratyvumas. Jie ne tik pasižymi savo unikalia raiška, architektonika, estetika, bet sklisdami laike ir erdvėje seka daugiaplanes, polifonines, dinamiškas ir kitais jutimais dar neįkvėptas istorijas. Taigi instaliacija – tai ir patyrimo galimybė be žodžių, vaizdų ar garsų“, – sakė L.Kiškūnė.
Olfaktorinis (uostomasis) menas — besiformuojanti, dar nekanonizuota, bet jau savarankiška meno sritis tokiose šalyse kaip JAV, Vokietija, Olandija, Lietuvoje daugeliui dar yra naujovė. Kvapų ir uostomojo meno grupė „Hortus apertus“, 2010 metais pirmą kartą Lietuvoje surengusi uostomojo meno parodą, šiemet apibendrina pirmuosius septynerius veiklos metus paroda ir edukacinių renginių ciklu „Kabantieji sodai“.
„JAV vykstančiame kasmetiniame pasauliniame parfumerijos ir olfaktorinio meno konkurse 2016 metų laimėtoju tapo klimato atšilimo problematiką kvapais atskleidžiantis projektas. „Hortus apertus“ komanda taip pat pasirinko pasaulines tendencijas atliepiančią problematiką: žmogaus santykio su gamta (ne)kaitos urbanistiniame šiuolaikiniame pasaulyje ir senovėje atskleidimą kabančių sodų reiškinio kontekste“, – sakė grupės narė Reda Valentinavičienė.
Vieni seniausių pasaulio sodų Mesopotamijoje — Babilono ir Ninevės sodai — reikalavo didžiulių vandens sąnaudų, sudėtingų inžinerinių konstrukcijų: juos supo 95 km ilgio akvedukai, o medžiams palaistyti reikėjo iki 300 tonų vandens per dieną. Ir tai vyko teritorijoje, kur didžiąją metų dalį vanduo buvo neįkainojama vertybė.
Prabėgo daugybė metų — šiuolaikinis žmogus, išsiilgęs gamtos, vilioja ją į didmiesčius. Les Jardins Atlantique du Gare de Montparnasse virš geležinkelio bėgių, Jardins de Beaugrenelle ant prekybos centro stogo, MoMA Gardens Šiuolaikinio meno centre Niujorke, Jardins Vertical Čikagoje, Jardins de Skypark Singapūre, tikri kabantys sodai 300 m aukštyje — tik keli garsiausi šiuolaikiniai kabantieji sodai.
2014-2017 metais Vilniuje kvapų menininkų grupė pasinėrė į kūrybinius tyrinėjimus: kodėl žmonėms reikėjo ir vis dar reikia sodų? Kiek įmanoma sodo iliuziją perteikti kvapu? Kiek sodo ir gyvenamos erdvės kvapai svarbūs žmogui? Ar kvapas veikia tik emocijas ir prisiminimus? Remdamiesi istorine, antropologine, kvapų menotyrine medžiaga, asmenine patirtimi, prisiminimais, menininkai aprašė kvapus deskriptoriais ir atkūrė juos paversdami autoriniais kvapų kūriniais.
Tarp eksponatų yra seniausių istorinių sodų vizijos ir šiuolaikinių dirbtinių, izoliuotų, miniatiūrinių sodelių kvapų eksplikacijos, naudojamos natūralios ir sintetinės medžiagos. Kvapų menininkų grupei vadovavo profesionalūs parfumeriai – Gael Peltier (Prancūzija) ir Laimė Kiškūnė (Lietuva); grupėje kūrė 7 kvapų menininkės, sukaupusios ne mažiau nei 5 metų olfaktorinio tyrinėjimo ir kūrybos patirtį.
„Hortus apertus“ grupės nariai savo projektus dažniausiai kuria grupėse – dėl uoslės ir uostymo specifikos grupinis darbas sukuria ypatingą erdvę reikštis kvapų komponavimo idėjoms, todėl net kai kūrinys yra konkretaus autoriaus, grupė yra jo gimimo istorijos dalis. Šį metodą perdavė L.Kiškūnė – kvapų menininkė ir profesionali parfumerė, kuri, drauge su Gaeliu Peltier iš Prancūzijos, yra ir šio projekto idėjos bendraautorė.
„Dirbant grupėje visuomet labai įdomus kiekvieno naujo nario indėlis ir rezultatas, todėl parodos dalyvio Gaelio – profesionalaus prancūzo parfumerio su ypatinga asmenine ir profesine biografija – žinios suteikė „Kabančiųjų sodų“ projektui naują gaidą, paskatino autorių grupėje tyrinėjimus balansuojant tarp kvapo kūrinio ir kvepalų formato. Mes tikimės, kad lankytojai, davę valią savo uoslei, gebės išuosti kūriniuose skirtumus tarp kvapo „dailės“ ir kvepališkumo, natūralumo ir sintetiškumo“, – sako kvapų autorė Jurga Katakinaitė-Jakubauskienė.
Parodos dizainere grupė pasirinko šviesos instaliacijų autorę Urtę Mildą Širvinskaitę. Pagrindinė jos dilema – eksponuoti kvapą taip, kad vaizdai neužgožtų kvapo žinutės. Todėl kvapų menininkų kūriniai pristatomi uostymui pritaikytuose kabančiuose organinio stiklo gaubtuose, jų vidų pripildant kvapo. Jį uosdamas žmogus iš karto pasineria į visą kvapo „vertikalę“, arba kitaip tariant, vienu įkvėpimu turi galimybę įkvėpti visą kvapo „tūrį“. Kupolai nėra uždari, todėl judant žmonėms ir orui, kvapai iškeliauja už jų ribų ir pasklinda erdvėje laisvai maišydamiesi tarpusavyje ir tokiu būdu sukurdami dar vieną bendrą kvapą.
Parodoje „Kabantieji sodai“ svarbu ne tik kvapai, o ir tie, kas juos uodžia. Svarbiausias parodos „eksponatas“ — pats jos lankytojas, nes paroda suteikia jam galimybę tyrinėti savo uoslę, ugdyti ją ir sąmoningai patirti, kad būtent uoslė suteikia galimybę suvokti, jog kiekviena akimirka yra unikali ir nepakartojama.
Parodos organizatoriai kviečia giliau pažinti kvapų kultūrą, kada ji prasidėjo, kaip kvapai reiškėsi įvairiuose menuose ir kaip kvapų ir uostomasis menas po truputį tampa savarankiška meno sritimi. Todėl greta parodos vyks paskaitos, kūrybinės dirbtuvės, patyriminės sesijos, diskusijos apie kvapų meną ir dizainą, jo raiškos galimybes, uoslės meninį ir estetinį lavinimą, pojūčių menų poveikį.
Projekto dalyviai kūrė naudodamiesi Kvapų namų „Officina artis odorum“ (Kvapų maišymo meno dirbtuvės) aromatinių substancijų kolekcija.
