„Tamsa yra visur. Regėjimo pojūtis išjungtas. Vaizduotė kompensuoja dirgiklių trūkumą. Atsiveria durys į haliucinacijas ir fantazijas. Staiga tave apakina Juoda Saulė. Žodžiai tampa psichoaktyvūs. Atsiminimai išsiveržia į laisvę“ – tokiais lakoniškais sakiniais pristatomas audiovizualinių potyrių spektaklis „Juoda saulė“, kuriame svarbiausi elementai yra tekstas ir tamsa.
Spektaklio veiksmas vyksta įvairiose LNDT erdvėse. Žiūrovai renkasi prie įėjimo į LNDT Mažąją salę (iš Odminių g.). Būtent čia ir prasideda audiovizualinių potyrių kelionė, kuri dalyvius panardina į kitokią patirtį teatre. Spektaklis pritaikytas Lietuvos žiūrovams – lietuvišką tekstą pakaitomis skaitys aktorės Elžbieta Latėnaitė ir Miglė Polikevičiūtė.
2015 m. liepą „Juoda saulė“ (lenk. „Czarne słońce“) buvo pristatytas Vroclavo lenkų teatre ir sulaukė kritikų pripažinimo bei žiūrovų įvertinimų. Spektaklio kūrėjai – lenkų kūrybinė grupė „Identity Problem Group“, kurios narys yra ir Ł.Twarkowskis, sako, kad šis spektaklis net panašus į tam tikrą meditacijos formą arba tamsos terapiją teatre.
Kai žiūrovai atsiduria pagrindinėje spektaklio erdvėje, pasirenka savo pagalvę ir patogiai įsitaiso, prasideda pasakojimas, kuris, sykį prasidėjęs, nebegali sustoti, kažkas ima keistis – įsižiebia blausios šviesos; kai kuriose vietose šviesos tampa ryškesnės ir tarsi susigrupuoja į žvaigždynus...
„Džiaugiuosi, kad atsirado galimybė parodyti lietuviams spektaklį „Juoda saulė“ ir taip supažindinti Lietuvos žiūrovus su Ł.Twarkowskio kūryba, jo režisūra ir idėjomis, nes jau 2017 m. rudenį Didžiojoje salėje planuojame rodyti jo režisuotą spektaklį „Lokis“, inspiruotą prancūzų rašytojo Prospero Mérimée novelės apie Žemaitiją ir jo gyventojus, taip pat Vito Luckaus biografijos ir kūrybos, Bertrando Cantat ir Marie Trintignant istorijos. „Lokis“ bus iš dalies apie tamsiąją žmogaus pusę, o „Juoda saulė“ tiesiog panardins į tamsą teatre“, – sakė LNDT generalinis direktorius Martynas Budraitis.
„Juodos saulės“ režisierius – Ł.Twarkowskis, teksto autorė – Anka Herbut (spektaklis įkvėptas Julijos Kristevos knygos „Juoda saulė. Depresija ir melancholija“), kompozitorius, muziką sukūręs ir „Didvyrių aikštei“ – Bogumiłas Misala, dailininkas — Piotras Choromańskis, vaizdo projekcijų autorius — Jakubas Lechas, grafikos dizaineris — Fabienas Lédé, projekto vadovė — Dominika Kluszczyk. Dauguma šios kūrybinės grupės dirbs ir prie spektaklio „Lokis“.
Balandžio 7–9 dienomis Lietuvos nacionaliniame dramos teatre vyks šeši „Juodos saulės“ rodymai. Žmonių skaičius ribotas, į vieną seansą telpa tik 50 žiūrovų. Be to, balandžio 9 d. 18 val. rodymas vyks anglų kalba, jame kviečiami apsilankyti Vilniuje dirbantys užsieniečiai ir sostinės svečiai. Visi kiti rodymai vyks lietuvių kalba. Spektaklis yra lenkų kultūros festivalio „Avant Art“, kuris šiemet pirmą kartą lankosi Baltijos šalyse ir kurį Lietuvoje pristato Lenkijos institutas Vilniuje, dalis.
Atsiliepimai apie spektaklį Lenkijoje:
TAMSA
Paskelbė filmų ir radijo kritikas Jan Pelczar
Šių metų festivalyje dvi meno sritys, vizualiųjų menų ir teatro, papildė viena kitą precedento neturinčiu būdu. Lenkų teatro Vroclave pastatytas „IP Group“ spektaklis „Juoda saulė“. Nesu tikras, ar visi žino šį kolektyvą. Gal Lenkijoje yra ir kitų meno kūrėjų kolektyvų, tačiau geresnių tikrai nėra. Bent jau aš tikiu, kad nėra ir tas mano tikėjimas sustiprėja po kiekvienos jų premjeros. Šį kartą taip nutiko po „Juodos saulės“, kuri – ir vėl tas nelemtas tikėjimas – rudenį tikriausiai sugrįš į Vroclavo lenkų teatrą. Atminties peristaltika, sensorinės atskirties kamera teatre.
Išmintingi žodžiai, graži muzika ir vizualinis eksperimentas vienoje vietoje – tai penas tiek kūnui, tiek sielai.
NYRIMAS Į TAMSĄ
Magda Piekarska, paskelbta „Gazeta Wyborcza“ 2015 m. gruodžio 4 d.
Čia ne tik saulė yra juoda – šiame pasakojime, suaustame iš balso, Bogumilo Misalos muzikos, tamsos ir šviesos blyksnių tarsi priedainis vis pasikartoja tamsių jūros bangų užliejamo paplūdimio vaizdas. Šiame melancholiškame liūdesyje yra kažkas pavojingai viliojančio – muzika ir gražus moteriškas balsas mus užliūliuoja ir gundo galimybe pabėgti nuo beveik ranka pasiekiamo, visai šalia, už teatro durų, esančio pasaulio. Atrodo, vos vienas žingsnis ir liksime anapus ribos, o tuomet galėsime tik stebėti neryškius, išplaukusius tikrovės kontūrus.
EFEKTŲ DVIKOVA
Karolina Plint, paskelbta meno žurnale „Szum“ 2015 m. rugpjūčio 22 d.
Turime atiduoti duoklę kuratoriams ir pripažinti, kad jie išsikėlė labai aukštus tikslus. Tikrai nėra lengva sukurti situaciją, į kurią žiūrovas visiškai įsitrauktų, tarsi panirtų į transą. Ypač Lenkijos meno kontekste, kur paprastai naudojamos labai kuklios išraiškos priemonės. Panašios idėjos reikalauja tinkamų sąlygų, ir tai aiškiai parodė kitas tarptautiniame kino festivalyje „T-Mobile New Horizons“ pristatytas projektas – aš, žinoma, kalbu apie „IP Group“ kūrinį „Juoda saulė“, pastatytą Lenkų teatre. Po šio spektaklio, kurį galime pavadinti kelione po kosminę technozoną, žiūrovas išėjo drebėdamas. Teisybę pasakius, nesu tikra, ar publikos panardinimo į tam tikrą būseną patirtis visada turi būti susijusi su tam tikrų technologijų naudojimu, bet Vidurnakčio šou – Juodos saulės dvikovos – atveju būtent taip ir buvo.
