„Komisijos nariai mus padrąsino ir po vizito į Kauną sakė,
kad jie jautėsi lyg atradę giliai paslėptą deimantą Europos
viduryje – mūsų miestą. Tai šį deimantą, kuris dar giliai
paslėptas, – turime penkerius metus, kad jis suspindėtų“, –
sakė V.Vitkienė.
Kauno programoje didelis dėmesys skiriamas miestiečių
įtraukimui ir kultūros sklaidai nuo centro nutolusiuose
mikrorajonuose, gyventojų suartinimui, pažinčiai su jo istorija –
tautinėmis bendruomenėmis ir tarpukario laikotarpiu.
Tarp žvaigždžių, kurios dalyvaus Europos kultūros sostinės
renginiuose – garsi dirigentė Mirga Gražinytė–Tyla bei litvakas
Pietų Afrikos kompozitorius Phillipas Milleris.
Taip pat „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ komanda
rengiasi su miestiečiais sukurti Kauno mitologinį žvėrį. Jis
mieste turėtų pasirodyti Europos kultūros sostinės metais, o
susitikti su juo atvyks mitinės būtybės iš visos Europos.
– Ši proga, pavadinimas labai gražus: Europos kultūros sostinė, tačiau jeigu reikėtų apibūdinti – ką čia Kaunas iš tiesų laimėjo? Kas dabar nutiks miestiečiams, ko jiems laukti ir ko visai Lietuvai laukti iš šio projekto?
– Mūsų tema yra šiuolaikinės sostinės koncepcija. Mūsų
auksinis miesto periodas buvo laikinosios sostinės periodas, kai
miestas sukoncentravo visą valstybės energiją, užkūrė visą
nepriklausomos valstybės diplomatiją, politiką ir kultūrą. Tai
buvo toks bendruomeniškas pakilimas, Kaune kunkuliavo tokia vienybė,
kurios nesugebėjo ištrinti net ir sovietinis režimas.
Bet mūsų miestui dirbtinai iš jo ištraukus visą kultūrinę
dvasią ir pavertus technokratiniu, industrializuotu miestu, uždarius
čia universitetą, tiesiog buvo užrištos lūpos, akys, miestas
dirbtinai buvo paverstas techniniu. Dabar jis per kultūrą grįžta
į savo gyvybingumą ir tampa šiuolaikišku.
Mes nebenorime tik nostalgiškai žiūrėti į praeitį, bet tą
laikinosios sostinės laikotarpį paimti kaip mūsų atramą ir tokį
patį bendruomeniškumo lygį pasiekti mieste. Tam mes turime
atgaivinti atmintį apie įvairias tautines bendruomenes, kurios
gyvena Kaune. Mūsų tikslas – inicijuoti festivalius, kai Europos
lygio menininkai, Lietuvos menininkai atvyks ne tik į teatrus,
galerijas, bet tiesiai į gyventojų kiemus. Tai viena kryptis –
įtraukti kuo daugiau žmonių į bendruomeniškumo veiklas.
Kitas dalykas – aukštojo meno pasiūla ir Europos dėmesys bus
didesnis, daugiau pristatoma įvairių Europos kultūrų per didelius
renginius miesto gatvėse. Yra du aspektai: kultūrinis prieinamumas,
įtraukimas ir atsivėrimas Europai.
Komisijos nariai mus padrąsino ir po vizito į Kauną sakė, kad
jie jautėsi lyg atradę giliai paslėptą deimantą Europos viduryje
– mūsų miestą. Tai va šį deimantą, kuris dar giliai
paslėptas, – turime penkerius metus, kad jis suspindėtų. Mūsų
miesto istorija – ištrintos kultūros ir vėliau vėl miesto
varikliu ir gyvybe tampančios kultūros – galėtų įkvėpti
daugybę Europos miestų.
– Gal jau maždaug susidėliojote darbus, kokie bus artimiausi žingsniai laukiant tų 2022-ųjų?
– Tie darbai yra nuo labai techninių iki labai kūrybinių.
Pirmasis techninis darbas – jau šiandien (ketvirtadienį)
notaro kabinete registruojama viešoji įstaiga „Kaunas 2022“. Ją
kartu steigia Kauno miesto savivaldybė ir šių entuziastų, kurie
parengė paraišką, įkurta asociacija „Kultūros tempo
akademija“.
Šį pavasarį toliau tęsime pilotinius projektus, kuriuos esame
pradėję. Kultūros tempo akademijos vienas iš fakultetų jau veikia
– kūrybinės dirbtuvės su vyresnių klasių moksleiviais, kurie
analizuoja kultūros institucijas Kaune, ir pateiks pasiūlymus jų
komunikacijai tobulinti, kad tos institucijos būtų patrauklios to
amžiaus vaikams.
Taip pat statomas vienas spektaklis žydų atminties tema. Rudenį
užkursime Kultūros tempo dar vieną labai svarbų fakultetą:
bendruomenių aktyvistų rengimo kursus.
Mūsų paraiškoje
pagrindinį vaidmenį vaidina didesnis kultūros prieinamumas
žmonėms, kurie gyvena dideliuose miegamuosiuose rajonuose, tokiuose
kaip Šilainiai Kaune, kur yra 50 tūkst. gyventojų ir nėra beveik
nė vieno kultūros centro, išskyrus vieną biblioteką.
Mūsų
tikslas – mikrorajonuose „implantuoti“ kūrybines laboratorijas
– ne daryti naujus pastatus, bet telkti žmones kūrybinėms
veikloms ir tam norime parengti bendruomenių aktyvistus.
Mūsų Šiuolaikinės sostinės projektas suskirstytas į keturis
etapus: pirmasis etapas – 2017 – 2018 metai ir jis skirtas
kultūros įstaigų bei menininkų partnerystei stiprinti, toliau
projektams vystyti. Turime nemažai pasiūlymų, juos sugeneravome į
bendras platformas, bet konkretų turinį su didesniais ir mažesniais
renginiais sukursime dabar kartu su kultūrininkais.
– Galima manyti, kad jau šiemet ir kitais metais mieste prasidės pirmi judėjimai, renginiai, susiję būtent su šia proga?
– Taip, tai tęstinių renginių ciklai. Iš pradžių vyks
mažesnio mastelio, bandomieji. Mūsų tikslas yra turėti 36
kūrybines laboratorijas seniūnijose: 11 seniūnijų Kaune ir 25
rajone. Pirmais metais atsiras keturios–penkios, paskui – dar
dešimt. Jau 2020-aisiais turėtų veikti visos 36.
Mes turime užsiauginti ir komandą. Iki šio laiko komandoje
dirbo žmonės, kurie turi savo tiesioginius darbus ir kiek galėdavo,
prisidėdavo patarimais, tekstais, idėjomis, informacija ir tyrimais,
bet tokio dydžio projektui reikės įdarbinti komandą. Pagal
galimybes, kiek galėsime įdarbinti, atitinkamai plėsis laukas ir
veiklų trajektorija.
Bet jau dabar vyksta trys projektai, ir tikimės, kad per metus
„užkursime“ kokius dešimt, ir kitais metais jau valstybės
šimtmečio proga tikrai pasiūlysime originalių dalykų visai
Europai.
– Paraiškoje daug kalbama apie kultūros decentralizaciją, meno prieinamumo didinimą mieste. Kodėl tai apskritai yra svarbu?
– Aukštąją kultūrą naudoja apie dešimt procentų
visuomenės, o mažesniuose miesteliuose dar mažiau turi galimybių,
nes tai nėra pigu, ne visiems ir įdomu, nes jie neturėjo galimybės
susidurti su, tarkime, profesionaliu teatru. Mūsų tikslas yra, kad
žmonės gyventų savo kasdienybėje, suvokdami kultūros vertę.
Reikėtų pamatyti Šilainių gyventojų akis ir laimę, kurią
jie patiria, kai menininkė Evelina Šimkutė atsiveža į tą
blokinių daugiabučių kvartalą menininkus iš viso pasaulio,
apgyvendina savo ir kaimynų namuose, ir tie menininkai kuria kartu su
gyventojais, kai tai tampa tarptautiniu nuotykiu šeimoms, kurios iki
tol nebuvo šiuolaikinio meno centre.
Tai yra nepamatuojami
žmogiškieji kontaktai, ryšiai ir patirtys, kurie tuos žmones
vėliau paskatins nueiti ir į teatrą, ir į muziejų ir pagalvoti,
kad kultūra nėra tik elitinis dalykas – tai yra tiesiog bendravimo
priemonė.
– Ar jau žinoma, kokie didieji renginiai vyks Kaune, gal net konkretūs menininkai?
– Iš pasaulinio garso atlikėjų turime pasikvietę Mirgą
Gražinytę–Tylą, kad suburtų didžiulius orkestrinius pasirodymus
atidarymams ir įvairiems didiesiems renginiams, taip pat Pietų
Afrikos Respublikos kompozitorių Phillipą Millerį, jis yra
litvakas, turintis Kaune šaknų. Jis Kaune statys Susitaikymo
oratoriją, joje gros ir dainuos daugiau kaip penkių tautybių
žmonės iš Kauno ir viso pasaulio.
Viena linija, kuri parodė, kad žiūrime į savo miestą kaip į
gyvą organizmą – mes tai vadiname mitologiniu Kauno žvėrimi –
tai programa, kuruojama Ryčio Zemkausko. Kaunas neturi savo mito,
savo žaidybinio elemento, su kuriuo galėtų tapatintis įvairaus
amžiaus, pomėgių žmogus.
Mes teigiame, kad per šią programą
sukursime mitą Kaunui ir tai turbūt bus pirmas kartas Europoje, kai
sąmoningai per įvairias kultūrines iniciatyvas bus kuriamas
mitologinis personažas ir visa jo istorija, o kartu – Kauno
istorija.
Bus kuriami animaciniai filmai, skaitmeninės aplikacijos, kurių
pagalba galėsime lankytis mitologinio žvėries olose, urvuose ir
vietose. Visa ši programa pasieks kiekvieną mikrorajoną.
Didieji trys renginiai – atidarymas, Kauno dienos ir uždarymas
– bus susieti su šiuo mitiniu gyvūnu: pirmas bus pažadinimas,
antrasis – jo pamatymas realiai ir paskutinis – uždarymas su
žvėrimi ir sąlygų nustatymas, kaip Kaunas gali funkcionuoti toliau
darnoje su savo istorija.
Šiuose trijuose renginiuose, ypač Santakos
parke vykstančiame žvėries pasirodyme, mes esame pakvietę
dalyvauti įvairius Europos mitologinius žvėris kaip Lochneso
pabaisa ir visus kitus. Jie maloniai priėmė kvietimą.
– O tas Kauno žvėris jau turi vardą ar pavidalą?
– Stebuklas bus tai, kad kiekviena bendruomenė, mokykla,
darželis galės ir piešti, ir rinkti vardą kurti istorijas, ir mes
tą žvėrį sukursime kartu, aišku, vadovaujami profesionalių
žmonių, kurie supranta, kas yra naratyvas, duodami tam tikras gaires
kaip stuburą, kuris bus aplipintas kauniečių fantazija.
– Daug programos elementų paremta miestiečių įsitraukimu. Ar jums nėra neramu, kad gal tie miestiečiai nenorės, neįsitrauks taip smarkiai? Kai miestas taip ilgai neturėjo tokios tradicijos, ar jis pajėgs taip mobilizuotis ir pasikeisti?
– Čia yra didžiausias iššūkis.
Tačiau matome ypač sėkmingus projektus mūsų Šančių
mikrorajone, kur Vita Gelūnienė su Ed Carrol daugiau kaip
dešimt metų intensyviai dirba su bendruomene, skatina net
apleistų Šančių teritorijų atgaivinimą ir įtraukia vis daugiau
vietos gyventojų.
Šilainių atvejis taip pat parodo, kad žmonės yra ištroškę
tokių dalykų. Šilainiuose gyvena apie 200 poetų ir jie daro
pasivaikščiojimus, per kuriuos kiekvienas poetas prie savo
laiptinės skaitydavo savo eiles. Reikėjo tiek nedaug ir visiškai
jokio biudžeto.
Šitokie sumanymai rodo, kad kai tinkamoje vietoje tinkamu metu
su tinkama aistra atsiranda žmogus, kuriam rūpi bendruomenė,
prasideda labai jautrūs, įdomūs dalykai.
Mūsų tikslas nėra
daryti masinių dalykų, ištraukti visus iš daugiabučių į kiemą,
bet kiekviename rajone žmonės žinos, kur jie gali ateiti su savo
kūrybiniu sumanymu. Būtent šias iniciatyvas paremsime mažosiomis
stipendijomis, kad šios bendruomenės ne tik susiburtų, bet ir
pasiūlytų visam miestui savo kultūros savaitę.
