Turime sutvarkytą, inovatyvų Lietuvos nacionalinės M.Mažvydo bibliotekos pastatą, suaktyvėjo bibliotekininkų bendruomenė, surengta daug turiningų, originalių renginių. Tarsi viskas gerai, Lietuvos gyventojai skaito, lankosi bibliotekose, o šios stengiasi kuo geriau atliepti visų visuomenės grupių interesus, žinoma, pagal savo išgales. Tačiau Vilniaus universitete bibliotekininkai neberengiami, juos pakeitė informacijos paslaugų, žinių vadybininkai. Gal pavadinimas ne taip ir svarbu? Bibliotekininkai ir toliau kartais padejuoja dėl menkų atlyginimų, bet kadangi yra apsiskaitę ir kultūringi, tai ir elgiasi kultūringai, tyliai dejuoja. Vilniaus universiteto bibliotekos Mokslinės komunikacijos ir informacijos centras (MKIC) pilnas skaitytojų, jame dažnai pritrūksta vietų, o ir centrinėje universiteto bibliotekoje skaitytojų gausu.
Koks bibliotekininko įvaizdis Lietuvoje, kas jį formuoja ir kodėl ši specialybė nyksta iš gausaus aukštojo mokslo įstaigų studijų programų registro? Kalbiname Vilniaus universiteto bibliotekos Informacijos paslaugų centro vadovę Eloną Varnauskienę ir šio centro Vartotojų aptarnavimo skyriaus vedėją dr. Vincą Grigą.
Apie bibliotekininko profesiją ir įvaizdį visuomenėje kalbamės su E.Varnauskiene.
- Kodėl bibliotekininkystė nepopuliari?
– Sunku pasakyti, kas yra populiaru. Dažniausiai populiarumas siejamas su prestižu, o šis Lietuvoje siejamas su materialiais dalykais. Teko skaityti psichologės pasvarstymus, kad Lietuvoje prestižas, sėkmė siejami su jaunyste, lieknumu ir turtais. Todėl visuose blizgiuose žurnaluose – manekenės, teisininkai, odontologai. Ten nerasi ne tik bibliotekininkų, bet ir kitų profesijų atstovų.
A.Šliogeris yra sakęs, kad kompanijose paklaustas apie darbą, niekada nesako, jog yra filosofas, nes tektų ilgai aiškinti, ką konkrečiai jis veikia. Bet ar dėl to reikėtų atsisakyti filosofijos studijų? Tai kiekvieno pasirinkimas, kas svarbiau: ar materialūs dalykai, ar tai, ką iš tiesų nori veikti, kas tau įdomu.
Žiniasklaida kuria nuomonę apie neva prestižines profesijas. Bet atlikti tyrimai rodo, kad tos prestižinės profesijos, tarkime, bankininkystė, visuomenei daugiau kainuoja, nei atneša naudos. Aišku, žmonės yra socialios būtybės ir jiems svarbi viešoji nuomonė. Kažkada viename interviu Marijonas Mikutavičius yra retoriškai paklausęs, kodėl krepšininkai visada veda manekenes, o ne bibliotekininkes – tarsi tai būtų du skirtingi poliai su pliuso ir minuso ženklais.
Gali nepaisyti stereotipų, bet visa tai turi įtakos profesijos pasirinkimui. Prieš kelerius metus, atsakydami į anketos klausimus, Komunikacijos fakulteto bibliotekininkystės studentai pripažino, kad dėl gajų visuomenėje stereotipų vengia klausimų apie profesiją, nes ilgai užtruktų paaiškinti, ką jie veikia.
- O kaip apibūdintumėte, ką veikia bibliotekininkai?
– Šiandien bibliotekininkas yra daugiafunkcis darbuotojas, nors kai kurie dalykai nesikeitė nuo viduramžių. Bibliotekininkas yra sistemų ir tvarkos žmogus. Viduramžiais jis sudėdavo knygas tam tikra tvarka ir pritvirtindavo grandinėmis, kad nepasimestų. O šiandien jis turi išmanyti, kaip skaitmenines knygas pritvirtinti virtualiomis grandinėmis prie virtualių lentynų. „Google“ randa tik tada, jei kas nors tvarkingai padėjo. Apie tai dažnai pamirštame.
Kita vertus, bibliotekininkas turi mokėti perteikti žinojimą apie tą tvarką kitiems, jis yra ir mokytojas, ir psichologas. Perteikti reikia išradingai ir smagiai, vadinasi, reikia išmanyti šiuolaikinius prezentacijų kūrimo įrankius, turėti gerus komunikavimo, viešo kalbėjimo įgūdžius. Tai jau ne fizinis, rutininis procesas, o intelektuali ir kūrybiška veikla.
- Esate ne tik Vilniaus universiteto bibliotekos Informacijos paslaugų centro vadovė, bet ir Lietuvos bibliotekininkų draugijos tarybos narė. Gal patys bibliotekininkai taip pat gali šį tą nuveikti keldami savo profesijos prestižą?
– Bibliotekininkų draugija įkurta prieš 84 metus. Ji sovietmečiu buvo uždaryta ir atkurta nepriklausomybės metais. Vienas draugijos tikslų – rūpintis bibliotekininkų kompetencijų plėtra. Daug metų kartojame, kad Lietuvoje nėra nuoseklios bibliotekininkų mokymo sistemos, kokia, tarkime, yra Vokietijoje, nes visoms su technologijomis susijusioms profesijoms reikia nuolatinio mokymosi, kitaip diplomas greitai praranda vertę.
Lietuvos bibliotekos tikrai daug dirba, kad jų veiklos būtų matomos. Įsivaizduoti, kad žinios apie bibliotekininką pasirodytų pagrindiniuose televizijų kanaluose ar pagrindiniuose žinių portaluose, žurnaluose – nerealu, nebent bibliotekininkas įsiveltų į kokį skandalą. Bet bibliotekos nenuleidžia rankų, randa būdų viešinti savo paslaugas ir bendrauti su vartotojais, pasitelkdamos socialinius tinklus ir t. t.
Stereotipai nesusiformuoja per vieną dieną ir tuščioje vietoje. Tam, kad jie pasikeistų, taip pat reikia laiko. Tai abipusis procesas: bibliotekos turi keistis, aktyviau į savo veiklas įtraukti bendruomenes. Kai ką nors darai kartu, prisidedi prie bendro kūrimo – supranti, kaip tai veikia, labiau vertini. Kita vertus – žinutė apie vieną piktą, surūgusią ir kampe mezgančią bibliotekininkę gali sugadinti ne vienerių metų pastangas kurti gerą bibliotekininko įvaizdį.
Vartotojų aptarnavimo skyriaus vedėjas dr. Vincas Grigas kasdien sprendžia vartotojų aptarnavimo tobulinimo problemas, dėsto Vilniaus universiteto Komunikacijos fakultete. Paklaustas, ar vis dar reikalingi bibliotekininkai, jis tvirtina, kad dabar jie galbūt net reikalingesni nei anksčiau, nes praktika rodo, kad susigaudyti sparčiai augančiame informacijos sraute labai sudėtinga.
- Gal bibliotekininkus keis IT specialistai?
– IT specialistai dirba su programine įranga, o informacijos ištekliai ir jų sklaidos kanalai – tai jau bibliotekininko darbas. Tai tarsi „kietosios“ ir „minkštosios“ veiklos. IT dalis – infrastruktūra, o kaip naudojama ta infrastruktūra, nulemia „minkštoji“ dalis. Šiandien informacijos vartotojas yra tarsi akla višta, nes informacijos gausoje turi pasikliauti tarpininkais. Tarpininkui reikia išmanyti visus elementus, kurių vis daugėja.
Anksčiau bibliotekoje buvo tik kortelių katalogas, o su elektroninės informacijos plėtra įsiterpia daug komponentų. Yra daugybė talpyklų, „Google“ paieškoje indeksuojamas ne visas turinys. Pavyzdys – Vilniaus universiteto intranetas. Tokių atskirų duomenų bazių yra daugybė. Bibliotekų elektroniniai katalogai taip pat neprieinami „Google“, nes naudojami tam tikri protokolai, tai priklauso nuo duomenų bazių architektūros. Vartotojui pritrūksta žinių rasti norimą informaciją. Atsiranda daugiau elementų: duomenų valdymas, įvairūs mokslo komunikacijos kanalai. Tuo užsiima bibliotekininkai.
- Kodėl bibliotekininkystės studijos nebepopuliarios?
– Tokia studijų programa nėra visai pradingusi, bet daugelyje šalių transformuojasi. Vilniaus universiteto Komunikacijos fakultete, kur buvo rengiami bibliotekininkai, dabar plačiau žiūrima į šią sritį, ruošiami informacijos paslaugų bakalaurai. Keičiasi ir studijų turinys. Absolventai gali dirbti ne tik bibliotekose, bet ir įvairiose įstaigose, organizacijose, dirbančiose su duomenimis, su dideliais informacijos ištekliais.
Šiek tiek gaila to klasikinio pavadinimo, bet juk keičiasi ir pačios bibliotekos. Jos tampa sudėtingomis struktūromis, teikiančiomis įvairias paslaugas, todėl reikia įvairiausių kompetencijų darbuotojų. Viena studijų programa negali visko aprėpti. Tik dirbdamas bibliotekoje pamatai, kiek čia visko vyksta, kiek galimybių save realizuoti: kaip komunikacijos specialistą, didžiųjų duomenų tyrinėtoją, informacinės elgsenos tyrinėtoją, informacinių sistemų projektavimo specialistą, kultūrinės veiklos organizatorių, idėjų sklaidos ir generavimo katalizatorių, atminties išsaugotoją, mokslo komunikacijos proceso dalyvį. Vienas Vilniaus universiteto bibliotekos pastatų vadinamas Mokslinės komunikacijos ir informacijos centru. Visos didesnės bibliotekos tokios ir yra, gal tai net tikslesnis bibliotekos pavadinimas.
- Ar keičiasi bibliotekininko įvaizdis?
– Anksčiau jis turėjo saugoti knygas ir išlaikyti tylą bibliotekoje, todėl ir buvo piktas, nedraugiškas. Šiais laikais viskas kitaip. Bibliotekoje gali išgerti kavos, arbatos, pavalgyti. Liberalumas akivaizdus. Bibliotekininkui nebereikia drausminti, gąsdinti, žmonės patys pasiskolina ir grąžina knygas. Bibliotekininkas darosi beveik nematomas, jis atitraukiamas nuo rutininių darbų, keičiasi ir jo įvaizdis.
Tarkime, Holivudo filme „Monstrų universitetas“ bibliotekininkas mėto pro langą neklusnius skaitytojus, o kituose filmuose bibliotekininkas yra ekspertas, padedantis rasti atsakymą į sudėtingiausius klausimus. Krypstame į eksperto pusę. Viena iš bibliotekininko užduočių – padėti rasti atsakymus. Kaip sakė rašytojas Neilas Geimanas, „Google“ gali duoti 100 tūkst. atsakymų, o bibliotekininkas – tik tą vienintelį.
- Kaip keičiasi bibliotekos?
– Bibliotekos virtualėja, bet svarbi ir fizinė erdvė. Nuo kaupimo biblioteka pereina prie komunikavimo. Svarbu ne tiek sukaupti, kiek suteikti prieigą prie informacijos, nuo individualaus pereinama prie socialaus, vis didėja dėmesys socialiniam aspektui. Vokiečių filosofas ir sociologas Jürgenas Habermasas išskyrė viešosios erdvės konceptą, teigdamas, kad bibliotekos yra labai svarbus veikėjas greta muziejų, galerijų, žiniasklaidos. Daugelio šalių bibliotekos liberalėja, tampa atviresnės.
Dabar pastebimos tarsi dvi kryptys. Bibliotekos suteikia vietą komunikacijai, minčių sklaidai, bendrai erdvei. Kita kryptis – virtualios bibliotekos, kai tam skiriami pagrindiniai ištekliai. Septintajame XX a. dešimtmetyje Alvinas Toffleris prognozavo, kad plečiantis internetui biurai iš miesto centro išnyks, žmonės dirbs iš namų, bet taip nenutiko.
Darbas su informacija yra socialinė interakcija, svarbu keistis informacija su bendraminčiais. Teigiama, kad dėl robotizacijos išnyks kai kurios profesijos. Viename tyrime tam tikru metodu tirta 700 profesijų. Apskaičiuota jų išnykimo tikimybė. Bibliotekininkai atsidūrė sąrašo viduryje, tad grėsmė nedidelė.
