Save iš pradžių vadino valkata, o jau vėliau – pasaulio valkata. Anksti pajuto, kad sovietinis gyvenimas ne jam, tad baigęs ekonomikos mokslus Vilniaus universitete leidosi bastytis po Sovietų Sąjungą. Nepaprastai stiprus ir ištvermingas, nesunkiai susirasdavo įvairiausių darbų Vidurinėje Azijoje, Tolimuosiuose Rytuose, prie Jenisiejaus, Altajuje. Sykį į rankas patekęs bičiulio fotoaparatas prilipo visam gyvenimui ir tapo trečiąja akimi. Kiek vėliau įgyvendino svajonę – prasiveržė į Himalajus, į Tibetą. Džiaugėsi save fotografuoti jam leidusio Dalai Lamos prielankumu ir pamokomis.
Fotografavimas tapo ne tik darbu, bet ir apeigomis – tarsi dėkojant Aukščiausiajam už klajūno kelią ir suteiktą galimybę patirti ir išgyventi aukštybių šviesos įspindžius. Ypač jį traukė mažų, ant išnykimo slenksčio atsidūrusių tautų ir tautelių gyvenimo vaizdai – lyg nujautė ir lietuvius pasuksiant tuo keliu. Ėjo ne tik žemės keliais – stengėsi aukštyn kilti ir dvasia, suvokdamas, kad šitai reikalauja ne tik visiško atsidavimo, bet ir malonės. Mokėsi sugyventi su nepažįstamais įvairių tautų žmonėmis – daugelį patraukdavo nuoširdus jo bendravimas, aiškiai jaučiama pagarba vietai, žmonėms, domėjimasis jų papročiais, dvasiniu gyvenimu.
Į visus himalajinius žygius Paulius ėjo su Lietuvos dvasia širdyje ir Lietuvos vėliava, kuri jam buvo nelyg šventa apsauga. Skelbė pasauliui laisvą Lietuvą ir jos laisvą dvasią, sykiu semdamasis iš jos jėgų ir jausdamas jos serginčią galią. Kuo aukščiau į Himalajus, kuo arčiau Himalajų dvasių, tuo giliau į Žemaitiją, tuo glaudžiau su jos žeme ir kalvomis. Nuėjo ir savo abiejų Tėvynių – Lietuvos ir Vengrijos – žymiausių praeities keliautojų ir Rytų tyrinėtojų keliais. Ne tik juos kuo nuoširdžiausiai pagerbdamas, bet ir primindamas naujoms kartoms jų tėvynainių darbus bei juos įamžindamas. Surengė gausybę fotografijos parodų įvairiose pasaulio šalyse, išleido įsimintinų meninių Tibeto fotografijų albumų, „nukalė“ fotopoetinę ir kartu metafizinę unikalios spaudos knygą „Baltas“. Įvairiausiuose leidiniuose nugulė nesuskaičiuojama daugybė jo pasakojimų apie kelionėse patirtus išgyvenimus, nušvitimus, negailestingai globalizacijos keičiamus įvairių tautų gyvenimus. Tuose pasakojimuose ir pokalbiuose aštrios poetinės įžvalgos siejasi su plačiais filosofiniais apibendrinimais.
Nuotraukose stebino ne egzotika, nors ji pirmiausia krisdavo į naujienų iš Šambalos apylinkių pasiilgusias akis, bet ypatingo šviesos srauto paryškinti veidai. Ypač vaikų. Ilgai siekto nušvitimo įspindžiai. Kelionėse kaupė ne tik negatyvus, bet ir rašė poetinį dienoraštį – haiku – pokalbį su savimi ir vietinėmis dvasiomis.
Buvo įvertintas ne tik kolegų, bet ir valstybiniais apdovanojimais. Pirmieji Pauliaus Normanto darbų reikšmę suvokė vengrai: po „Pro Cultura Hungarica“ medalio šios šalies kūrėjų asociacija ir fotografų sąjunga skyrė jam didžiuosius prizus, pridėta buvo ir Rudolfo Balogho premija, Lietuvoje jis pagerbtas Didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Riterio kryžiumi, Vyriausybės kultūros ir meno premija, Žurnalistų sąjungos medaliu, kitais pasižymėjimo ženklais.
Sudie, Pauliau. Tegul tavo siela nukeliaus į tas aukštumas, kurių taip siekei ir kurias išpranašavai savo dar šiame pasaulyje išlikusių Amžinųjų Rytų nuotraukomis.
Atsisveikinimas
Vilniuje, Šv.Jonų bažnyčioje, kovo 13 d. 12–20 val.
Šv.mišios Šv.Jonų bažnyčios koplyčioje 18 val.
Papilės bažnyčioje kovo 14 d. 13–14 val. Laidojama Papilės kapinėse kovo 14 d. 14 val.
Vietoje gėlės žiedo kviečiame prisidėti simboline auka Pauliaus Normanto atminimui įamžinti.
